Meniu
Asmeninė anketa Prisijungimas ir registracija
Atgal » »

СRūšiuoti pagal:
Dėl amerikiečių karo meno sąjungininkai išgelbėjo tūkstančius gyvybių. Billas Blassas buvo vienas tų amerikiečių. Kaip ir Ellsworth’as Kelly. Ir Arhuras Singeris. Ir Artas Kane’as. Šie žmonės, prieš užsiimdami kūrybine veikla, kartu kariavo Antrajame pasauliniame kare.
Kas nors tiki, kad visus pasikėsinimus į Putiną rengė tiktai maniakai ir pavieniai nusikaltėliai? Kad rengiami pasikėsinimai - nieko nuostabaus. Kaip rodo Vakarų mokslininkų tyrimai, pačios pavojingiausios profesijos yra valstybių ar vyriausybių vadovai. Lyginant su kitomis profesijomis, jų žūsta daugiausiai. Ir tai neskaičiuojant mirčių, dėl kurių natūralumo abejojama (Stalinas, Leninas, Ruzveltas ir daug kitų).

Prieš 65 metus, 1949 balandžio 4 dieną dvylika šalių pasirašė Vašingtono sutartį dėl bendros gynybos sistemos. Kaip pasakė pirmasis generalinis sekretorius, NATO buvo sukurtas, kad "rusai būtų sulaikomi išorėje, amerikiečiai - viduje, o vokiečiai - apačioje".

Ar gali įrenginys, įkvėpęs tiek pasaulinių sąmokslo teorijų, tapti Pasaulio paveldo objektu? Jei taip, tai gali būti vienintelis būdas apsaugoti Aliaskoje įsikūrusią Aukšto dažnio aktyvaus pašvaisčių tyrimo programą (High Frequency Active Auroral Research Program – HAARP), tiriančią jonosferą – arba kuriančią mirtinus uraganus.

Kovinės žingsniuojančios mašinos pirmiausia atsirado fantastinių romanų puslapiuose. Tai įvyko gana vėlai – XIX amžiaus viduryje, kai garo ir elektros mechanizmai jau tapo kasdieniniu dalyku ir nebebuvo kažkas neįprasto. Tačiau nepaminėti vaikščiojančių milžinų negalėjo Žiulis Vernas, kuris 1880 metais romane „Garo namai” aprašė didžiulius garu varomus dramblius, o 1897 metais piktus marsiečius užkėlė ant trikojų.

Egzistuoja legenda, kad prieš iškeliaujant anapus su žodžiais "Dabar pagaliau sužinosiu, kaip visa tai padaryta", didžiajam fizikui Enšteinui pavyko apjungti vienoje formulėje visus žinomus fizikinius laukus. Savo mintis genijus surinko į knygą "Vieningoji lauko teorija", kuri turėjo tapti savotišku testamentu, skirtu palikuonims. Enšteinas ilgai mąstė, ar verta perduoti amžininkams savo didžiausią atradimą ir galiausiai, jau mirties patale nusprendė, kad tai padaryti pernelyg anksti.