Pagrindinis » Straipsniai » Karo paslaptys

Geležinis žmogus

16:37

Geležinis žmogus

Kovinės žingsniuojančios mašinos pirmiausia atsirado fantastinių romanų puslapiuose. Tai įvyko gana vėlai – XIX amžiaus viduryje, kai garo ir elektros mechanizmai jau tapo kasdieniniu dalyku ir nebebuvo kažkas neįprasto. Tačiau nepaminėti vaikščiojančių milžinų negalėjo Žiulis Vernas, kuris 1880 metais romane „Garo namai” aprašė didžiulius garu varomus dramblius, o 1897 metais piktus marsiečius užkėlė ant trikojų.

Prerijų mechanizmai

XIX amžiaus pabaigoje literatūrinių žurnalų puslapiuose gana dažnai buvo galima sutikti pačius tikriausius garo žmones – atgijusius Geležinius medkirčius. Pirmasis toks personažas atsirado Anglijoje, kuri tuo metu buvo pasaulinis lyderis prekybos ir pramonės srityse. Garo žmogaus atsiradimas organiškai įsiliejo į literatūrinių herojų gyvenimą. 1868 metais rašytojas Edvardas Elisas savo romane „Prerijų garo žmogus” papasakojo skaitytojams apie išradėją Džonį Breinerdą, kuriam pirmajam pasaulyje pavyko sukonstruoti robotą (beje, šio žodžio tada niekas dar nežinojo).

Link šio išradimo Džonį pastūmėjo likimas: berniukas gimdymo metu patyrė traumą, jam ant nugaros buvo kupra, todėl gyvenime jis buvo labai uždaras. Jo tėvas, puikus konstruktorius, daugybės patentų autorius, mirė anksti, tačiau Džonis paveldėjo jo talentą ir ištisas valandas konstravo savaime judančias žaislines karietas, laivus bei garvežius.

Kai išradėjas išaugo iš paauglystės amžiaus ir žaislai, nors ir savaime judantys, jam nusibodo, mama netikėtai pasiūlė Džoniui sukurti visavertį… žmogų, kuris juda garo pagalba. Breinardas entuziastingai ėmėsi šio reikalo, praėjus daugeliui metų geležinis žmogus pagaliau buvo sukurtas.

Štai kaip šis išradimas aprašomas romane: „Šis galingas milžinas buvo apie 3 m aukščio. Jam savo jėga neprilygo joks arklys – gigantas nesunkiai patempdavo furgoną su penkiais keleiviais. Toje vietoje, ant kurios žmonės paprastai užsidėdavo skrybėlę, Garo žmogus turėjo nedidelį kaminą, iš kurio virto tiršti juodi dūmai.

Mechaninis žmogus visas, netgi ir veidas, buvo pagamintas iš metalo. Visas jo kūnas buvo nudažytas juoda spalva. Nepaprastame mechanizme buvo pritvirtinta pora akių, kurios atrodė tarsi išsigandusios, bei didžiulė besijuokianti burna. Jo nosyje buvo įtaisytas įrenginys, panašus į garvežio švilpuką, pro kurį išeidavo garas. Toje vietoje, kur pas žmogų yra krūtinė, jam buvo įtaisytas garo katilas su durelėmis, pro kurias buvo galima vis pamėtėti malkų. Dvi jo rankas laikė stūmokliai, o masyvių ilgų kojų padai buvo padengti aštriais spygliais, taip siekiant išvengti slydimo.

Nugaroje buvo įtaisyti vožtuvai, kakle – vadelės, kurių pagalba važnyčiotojas galėjo valdyti Garo žmogų. Kairėje pusėje buvo virvutė, kurios pagalba buvo galima kontroliuoti nosyje esantį švilpuką. Palankiomis sąlygomis Garo žmogus galėjo išvystyti labai didelį greitį”.

Greitis kaip traukinio!

Beje, patį didžiausią 30 mylių greitį (apie 48 km/h) nebuvo kur išvystyti – kaimo keliukais Garo žmogaus traukiama karieta greitai būtų likusi be ratų. Netgi išlyginti keliai kėlė rimtą pavojų. Pati garo katilo konstrukcija buvo tokia, kad Garo žmogų nuolat reikėjo papildyti kuru – malkomis, kurias reikėjo gabenti su savimi arba kažkokiu būdu prasimanyti kelyje. Dėl vandens problema nebuvo tokia aštri, tačiau vis tiek per kiek laiko atradėjas atšalo nuo savo išradimo ir 1875 metais mechanizmo patentą pardavė Frenkui Ridui Vyresniajam, kuris ėmė toliau jį tobulinti.

Frenkas sėkmingai panaudojo ankstesniojo konstruktoriaus sprendimus, atliko pakeitimus ir per metus sukūrė mašiną, kurią pavadino Steam Man Mark II. Šis žmogus, kurį galima pavadinti garvežiu, tapo aukštesnis (3,65 m), vietoje akių įgavo prožektorius, sustiprintą stūmoklių sistemą ir lengvesnių lydinių konstrukciją. Visa tai leido išvystyti iki 50 mylių per valandą greitį (apie 80 km/h).

„Vairuotojui” jau nebereikėjo darbuotis žarstekliu ir iš pečiaus valyti pelenus -jie patys iškrisdavo per agregato kojose įrengtus specialius kanalus. Tačiau „garo žmonės” buvo tarsi pažymėti kažkokiu nelemtu ženklu – po kiek laiko jis nusibodo ir Frenkui Ridui Vyresniajam, kuris visas jėgas skyrė elektros įrenginiams konstruoti. Iš spintos ištraukti Steam Man Mark II Frenkui teko tik vieną kartą: sklido gandai, kad 1876 metų vasario mėnesį jis, stebint didžiulei miniai, surengė lenktynes tarp savo geležinio bėgiko ir dar vieno – Steam Man Mark III (tai, ko gero, buvo sūnaus sukonstruotas garo žmogus). Kuris modelis nugalėjo šiose lenktynėse, nepranešama.

Pirmojo pasaulinio karo robotas

1862 metų lapkričio 27 diena tapo lemtinga kol kas tik romanuose egzistuojančių „garo žmonių” likimui. Tą dieną Čikagoje gimė visiškai realus žmogus – būsimasis panašios mašinos išradėjas Arčis Kempionas. Iš jo gyvenimo istorijos galima suprasti, kad jo sesers vyro žūtis kare (greičiausiai kalbama apie Pilietinį karą) taip traumavo berniuką, kad jis nusprendė išrasti priemonę, kuri galėtų sustabdyti bet kokius karinius konfliktus pasaulyje. Netrukus jam atsirado tokia galimybė.

1878 metais Arčis įsidarbino Čikagos telefonų kompanijoje ir ėmė į save siurbti, tarsi kempinė vandenį, mokslo ir technikos žinias. Praėjus penkeriems metams jis jau buvo užpatentavęs daugybę įvairiausių techninių sprendimų – nuo sulankstomų vamzdynų iki daugiapakopių elektrinių sistemų. Kai kurie patentuoti išradimai buvo panaudoti kompanijos „Westinghouse Electric”, todėl jaunuolis po kiek laiko tapo milijonieriumi. Tai sudarė galimybę Arčiui užsiimti tuo, ko jis troško – sukurti priemonę, padedančią išvengti karo. 1888 metais prie Čikagos jis pasistatė laboratoriją.

Šioje laboratorijoje jis sukūrė kažką panašaus į Terminatorių – žmogaus pavidalo stimpanką Boilerplate (iš anglų kalbos „boiler plate” – „katilo plokštė”, „storalapė geležis”). Beje, stimpankas (angl. „steampunk” – fantastinių kūrinių terminas, kuriuo vadinami garu varomi mechanizmai. Kempionas šį mechanizmą sukūrė pasaulinei parodai, kuri 1893 metais vyko Čikagoje, tačiau joje mechanizmas kažkodėl nesulaukė populiarumo.

Praėjus metams išradėjas nežinomu tikslu burlaiviu leidosi į… Antarktidą. Tačiau laivas pateko į ledų sangrūdą, todėl pingvinų gyvenamųjų vietų nepasiekė ir grįžo atgal į žemyną. Praėjus dar keliems metams garo žmogus sulaukė to, kam ir buvo sukurtas – 1898 metais prasidėjo Ispanijos-JAV karas. Išradėjas asmeniškai kreipėsi į prezidentą Teodorą Ruzveltą, kad mechaninis žmogus būtų savanoriu priimtas į armiją, kas ir buvo padaryta.

Tiesa, karo, kuriame dalyvavo Boilerplate, nepavyko sustabdyti, tačiau jame jis nenukentėjo. 1916 metais garo žmogus dalyvavo meksikiečių sukilėlio Pančo Vilos gaudynėse, kurių metu pateko į nelaisvę. Štai kaip šį įvykį aprašo liudininkas Modesto Navaras: „Staiga kažkas šūktelėjo, kad į šiaurę nuo miesto į nelaisvę paimtas amerikiečių kareivis. Jis buvo vedamas į viešbutį, kuriame
buvo apsistojęs Pančo Vila. Aš pats turėjau galimybę įsitikinti, kad keistesnio kareivio savo gyvenime nebuvau matęs. Šis amerikietis buvo netgi ne žmogus, nes buvo visas pagamintas iš metalo, o jo ūgis visa galva buvo didesnis už visų kitų kareivių.

Ant pečių buvo pritvirtintas audeklas, kad iš tolo jis atrodytų kaip paprastas valstietis. Vėliau sužinojau, kad sargybiniai bandė sustabdyti metalinį kareivį šautuvų ugnimi, tačiau kulkos jam padarė tiek pat žalos, kiek uodo įkandimas. Vietoje to, kad imtųsi atsakomųjų veiksmų prieš jį puolusius kareivius, jis paprašė nuvesti pas jų vadą”.

Boilerplate prapuolė, kaip ir dera didvyriui – 1918 metais jis su slapta užduotimi iškeliavo į vokiečių užnugarį ir nebegrįžo. Nuo to laiko mechaninio milžino niekas daugiau nematė…

Šaltinis: Mįslės ir Faktai

Kategorija: Karo paslaptys | Peržiūros: 1192 | Patalpino: Admin | Reitingas: 0.0/0
Iš viso komentarų: 0
avatar
Nemokami TAVOskelbimai.lt internete be registracijos (per 1 min.)!
SiteMap Visos teisės saugomos | Copyraight © 2013// // TAVOskelbimai.lt - nemokami skelbimai internete.
Į viršų