Filadelfijos eksperimentas ir superginklas

Egzistuoja legenda, kad prieš iškeliaujant anapus su žodžiais "Dabar pagaliau sužinosiu, kaip visa tai padaryta", didžiajam fizikui Enšteinui pavyko apjungti vienoje formulėje visus žinomus fizikinius laukus. Savo mintis genijus surinko į knygą "Vieningoji lauko teorija", kuri turėjo tapti savotišku testamentu, skirtu palikuonims. Enšteinas ilgai mąstė, ar verta perduoti amžininkams savo didžiausią atradimą ir galiausiai, jau mirties patale nusprendė, kad tai padaryti pernelyg anksti.

ENŠTEINO PASLAPTIS

Enšteino testamento ieškota labai ilgai ir esama tikimybės, kad jis iki šiol tebedulka kokio nors mokslinių tyrimų centro ar bibliotekos archyve. Tačiau didžioji dauguma istorikų mano, kad jeigu Enšteino testamentas ir egzistavo, tai vykdant paskutinė genijaus valią, jis buvo sudegintas ir išbarstytas drauge su jo paties pelenais virš Atlanto.

Ir vis dėlto mitai apie didį fiziką apauga vis naujomis detalėmis. Pavyzdžiui, tvirtinama, kad penkto dešimtmečio pradžioje amerikiečių kariškiai kažkokiu būdu gavo dalį teorinių Enšteino darbų ir nutarė atlikti labai neįprastą eksperimentą.

II Pasaulinis karas pademonstravo, kokia svarbi yra radiolokacija. Būtent radarai Anglijai pagelbėjo laimėti oro kautynes su vokiečių aviacija. Dėl to JAV karinio laivyno Mokslinio techninio centro vadovybei kilo idėja sukurti nematomą laivą. Enšteinui buvo pavesta atlikti ypatingos konfigūracijos elektromagnetinio lauko ir super aukštos įtampos, kuri turėjo padaryti poveikį erdvei, apskaičiavimus. Kaip teigia šios versijos autoriai, tokiu atveju radaro spinduliai negalėtų apčiuopti tokiame elektromagnetiniame kokone paslėpto objekto, ar tai būtų eskadrinis minininkas, kreiseris, ar netgi lėktuvnešis.

Kaip teigia kita populiari versija, su genialaus išradėjo Nikolo Teslos pagalba buvo sukurti kažkokie "nematomumo generatoriai", kuriuos įrengė eskadriniame minininke "Eldridžas". 1943 metų vasaros pabaigoje ir rudenį buvo atlikti keli bandomieji eksperimentai, vykdant projektą "Vaivorykštė". O lapkritį Filadelfijos dokuose įsikūrė "Eldridžas" ir jėgos kabeliais su juo sujungtas pagalbinis laivas "Endriu Fjuresetas".

Versijos autoriai teigia, kad įjungus įrengimus, "Eldridžą" apgaubė "žalsvas švytėjimas", kupinas daugybės statinių išlydžių, panašių į šventojo Elmo ugnis. Paskui buvo pajungti "Fjureseto" generatoriai ir švytėjimas pavirto tiršta migla, o paskui eskadrinis minininkas paprasčiausiai dingo stebėtojams iš akių ir iš radarų ekranų, liko tik jo pėdsakas vandenyje ir kabelių fragmentai. Atsirado netgi liudininkų, kurie matė panašų laivą už kelių šimtų kilometrų, netoli Norfolko karinės jūrų bazės. Po tam tikro laiko laivo kontūrai vėl pasidarė matomi. Tačiau su jo ekipažu įvyko tragedija. Dalis jūreivių gavo stiprius nežinomos kilmės nudegimus, o daugelis paprasčiausiai išėjo iš proto.

Pasakojimai apie paslaptingą įvykį Filadelfijos dokuose netrukus apaugo neįtikėtinomis detalėmis apie "Eldridžo" kelionę per paralelinius pasaulius ir kitus išmatavimus, apie siaubingą ekipažo likimą. Vėliau su jūreiviais ėmė dėtis visiškai neįtikėtini dalykai: jie kaip vaiduokliai išnykdavo ir vėl atsirasdavo, prarasdami laiko ir erdvės pojūtį.

DAR VIENAS PĖDSAKAS

Bėgant metams, išslaptinant dokumentus, paaiškėjo gana įdomūs faktai. Pasirodo, kad 1943-1944 metais Enšteinas iš tiesų darė kažkokius apskaičiavimus kariniam laivynui. Deja tolimesnės paieškos archyvuose buvo be rezultatų. Visų pirma niekaip negalima rasti svarbiausių dokumentų - minėtų laivų borto žurnalų. Nors, be jokios abejonės, tie laivai egzistavo ir dalyvavo transporto operacijose per II Pasaulinį karą. Tačiau jų veiklos 1943 metais istorija apgaubta kažkokios paslapties.

Tiesą sakant, tuo visa reali informacija ir baigiasi, nors egzistuoja dar vienas pėdsakas, vedantis link žymaus amerikiečių išradėjo Teslos darbų. Tiesa, dėl keistai susiklosčiusių aplinkybių, dalis išradėjo rankraščių lygiai taip pat dingo po jo mirties. Ir vis dėlto liko darbų, kuriuose jis plačiai aprašė ateities spindulinius ginklus.

Šiandien dauguma specialistų, radijo inžinierių ir radiofizikų sutinka su nuomone, kad Teslos spindulinio ginklo pagrindą sudarė pagrindinis radarų ir mikrobangių krosnelių elementas - magnetronas. Šis elektroninis prietaisas skleidžia mikrobangas, kurios vienodai sėkmingai gali pagelbėti kelių policijai užfiksuoti greičio viršijimą keliuose ir pašildyti maistą mikrobangėje. Tačiau galingas mikrobangų spinduliavimas slepia savyje daug grėsmių žmogaus organizmui ir įvairiems radioelektroniniams prietaisams. Beje, būtent šis naikinamas faktorius naudojamas šiuolaikinėse "elektromagnetinėse bombose", kurios išveda iš rikiuotės priešo elektroniką, įskaitant kompiuterius ir variklių degimo sistemas.

Įvairių magnetrono schemų kūrimu Tesla užsiėmė po to, kai žlugo jo globalinis planas "Pasaulinė sistema". Pagal šį projektą, išradėjas siūlė keisti energijos ir informacijos srautas visos planetos mastu ir netgi pastatė tam reikalui unikalų Teslos bokštą. Dideliam nusivylimui, eilinė finansinė krizė pražudė jo planus, tačiau liko idėja sukurti aparatą, "šaudantį" elektromagnetinėmis bangomis.

TESLOS ELEKTROMAGNETINIS PABŪKLAS

Tyrinėdamas mikrobangų spinduliavimo srautus, Tesla susidūrė su jų savotiškais biologiniais ir temperatūriniais poveikiais. Išradėjas sukūrė puikų medicinos aparatą išorinių ir vidinių organų šildymui, kuris pagrįstas ultra aukšto dažnio terapija. Tuo pat metu susiformavo ir galutinė koncepcija apie besivaržančių valstybių sulaikymą nuo karo dėl baimės, kad karo metu jos viena kitą sunaikins, susinaikindamos ir pačios. Tuo tikslu išradėjas ketino aprūpinti visas šalis savo spinduliniais ginklais ir tada, kaip jis planavo, niekas niekados nerizikuos pradėti karo.

Tesla ne vieną kartą siūlė Naujos ginkluotės komisijai savo išradimus. Tačiau kol ten vyriausiuoju ekspertu dirbo jo didžiausias priešas Edisonas, visi išradėjo darbai buvo ignoruojami. Tik po "Amerikos išradimų karaliau" mirties Tesla palaipsniui užmezgė daugmaž konstruktyvius kontaktus su karinėmis žinybomis.

Iš visko sprendžiant, eksperimentas su Teslos magnetronu nebuvo sėkmingas, gauti didelės energijos koncentracijos nepavyko. Tačiau supergalingas mikrobangų spinduliavimas sukėlė gausias "radiolokacines traumas" ekipažui. Šiandien tai puikiai žinomas poveikis organizmui, patekusiam į radiolokatoriaus spindulį, dažniausiai tai baigiasi įvairaus laipsnio vidiniais nudegimais. Karo medikai netgi išmoko kovoti su šiais sutrikimais, tačiau iki šiol praktiškai nieko nežinoma apie žmogaus smegenų reakciją.

Be viso kito karinėje jūrų bazėje Filadelfijoje buvo vykdomas laivų korpusų išmagnetinimas kaip priemonė prieš eilinį vokiečių slaptą ginklą - giliavandenes magnetines minas, išplaukiančias priešais praplaukiančius laivus. Apipainioti gausiais laidais, laivai tapo puikia priedanga slaptiems eksperimentams, be to, po kiekvieno eksperimento, "Eldridžo" korpusas išties smarkiai išsimagnetindavo ir reikalavo specialaus elektromagnetinio apdorojimo.

TIKRIEJI MIRTIES SPINDULIAI

Tai kaipgi su Enšteino paveldo mįsle? Ir ar galėjo "Vieningojo lauko teorija" pasitarnauti kaip Filadelfijos eksperimento pagrindas?

Legendoje apie Filadelfijos eksperimentą nurodoma, kad bet koks masyvus kūnas, esant tam tikroms sąlygoms, gali paslaptingu būdu susmukti, slegiamas savo paties svorio, pats į save.

Tiesa, jokie "Teslos generatoriai" negalėtų paversti "Eldridžo" kokiu nors juodosios skylės analogu, juk jeigu net visą planetos masę suslėgtume iki kolapsavimo ribos, susidarys vos kelių centimetrų skersmens juodoji skylė.

Tai štai, didysis fizikas dar 1913 metais iškėlė labai įdomią hipotezę apie tai, kad žvaigždžių gelmėse gali formuotis keisto spinduliavimo srautai, kurie šiandien sutinkami kiekviename žingsnyje - pradedant lazerinėmis rodyklėmis, baigiant griandioziniais šviesos šou.

Čionai ir galima apčiuopti Enšteino ryšį su Filadelfijos eksperimentu. Žinoma, didysis fizikas iškart suprato, kad "Teslos pabūklo" kūrimo principai absoliučiai nesusiję su jo darbais ir neturi tolimesnių perspektyvų dėl tokio reiškinio, kaip radijo spindulio išsisklaidymas.

Realybėje karinės technologijos pasuko kita kryptimi ir dabar jau nieko nestebina lazeriai - tiek antžeminiai, tiek įrengti laivuose bei lėktuvuose. Jie sėkmingai apakina įvairiausius foto daviklius, išveda iš rikiuotės radioelektroninę įrangą ir netrukus jau sugebės paprasčiausiai perpjauti priešo šarvus kaip fantastiniuose filmuose.