Niagaros didžioji gyvatė

Kanada nėra išimtis monstrų atžvilgiu. Champlain ežere Kvebeko ir Niujorko provincijoje gyvena monstras vadinamas "Champ", Memphemagog ežere Kvebeko rytuose gyvena "Memphre". Taip pat pranešta apie monstrus Kvebeko Richelieu upėje, Ontario esančiame Simcoe ežere, Manitoba esančiame Winnipeg ežere bei Britų Kolumbijoje esančiame Okanogan ežere.

Vietiniai indėnai irgi pasakojo apie ežerų pabaisas bei didžiąsias gyvates, surijančias kaimelių gyventojus ir sukeliančias bangas, apverčiančias kanojas. Nuo pirmųjų plaukiojimo Didžiuosiuose ežeruose dienų buvo liudijama apie Erie ežere esančią "Bessie".

Misionierius tėvas Louis Hennepin, 1678 m. keliaudamas kartu su tyrinėtoju La Salle, pirmąkart aprašė Niagaros krioklius.	Vaizdas iš po Stalo uolos Litografija iš W.H.Barlett. From Steele's Niagara Falls Port-Folio, 1842

Ongiaras indėnų legenda byloja apie prie Niagaros krioklių gyvenantį monstrą arba milžinišką anakondą. Gentis gyveno prie Niagaros upės, bet dėl nežinomos priežasties gyventojai mirdavo Buvo tikima, kad gentis turi šauktis pagalvos griaustinio dievo Hinum, gyvenusio su dviem sūnumis oloje už krioklių.

Pirmiausia indėnai paleido į krioklius kanojas su vaisiais ir gėlėmis, tačiau mirtys nesiliovė. Tada indėnai pradėjo aukoti gražiausias genties merginas, išrenkamas kasmet. Vienais metais buvo išrinkta vado Erelio akies dukra Lelawala.

Paskirtą dieną ji pasirodė ant kranto prie krioklių vilkinti baltojo kiškio drabužiais su miško gėlių vainiku ant galvos. Ji įlipo į baltojo beržo tošies kanoją ir nuplaukė link krioklių pasitikti savo mirties. Jos tėvas iš širdgėlos sekė iš paskos.

Hinum sūnūs pagavo Lelawala ant rankų ir kiekvienas panoro jos. Ji pažadėjo būti su vienu jų, kuris pasakys, kas žudo gyventojus. Jaunesnysis brolis pasakė, kad tai daro upės dugne gyvenanti milžiniška gyvatė, kuri kartą metuose išalksta ir naktį, išlipusi į krantą, apnuodija vandenį, kad suėstų mirusiuosius.

Lelawala tai perdavė savo genčiai. Indėnai drąsiai sutiko gyvatę jos kasmetinio apsilankymo metu ir ją mirtinai sužeidė. Pakeliui į savo guolį, gyvatė galvą padėjo ant vieno kranto, o uodega liko ant kito – taip sudarydama arką ir Horseshoe krioklių pagrindą. Lelawala grįžo į Himum olą ir ten valdo kaip Miglų panelė.

Neseniai per tyrinėjimus Gyvatės kalno parke, esančio netoli Peterborough, buvo rasti milžiniškų gyvačių skeletai, kurie nebūdingi šiam Kanados rajonui. Sakoma, tai iš Centrinės Amerikos anakondų, atkeliavusių į Kanadą prieš daugelį metų, palaikai. Tuo labiau, kad Ohaio Gyvačių parke irgi rasti milžiniškos gyvatės palaikai.

Prie Peterboroug vietiniai indėnai gyveno nuo seno. Rajone yra 9 kalvos, kuriose jie laidojo mirusiuosius. Didžiausia jų yra zigzago formos. Jos vardu pavadintas parkas.

Senųjų indėnų vandens kelias tęsėsi nuo Meksikos įlankos, Atlanto vandenynu iki Hudzono įlankos, Superior ežero ir toliau. Tuo keliu galėjo vykti ir anakondos. Champlain ežeras pasiekiamas Richelieu upe, įtekančia į šv.Lorenso upę, ištekančią iš Ontario ežero.

Aprašyta, kad anakondos užauga iki 100 m, o jų storis gali siekti apie 6-8 pėdos. Jos yra boa šeimos, kurios auką pasmaugia apsivydamos apie ją. Tada nurija visą. Tačiau jos labiau maitinasi vandens gyvūnais. Žinoma jas kartais ėdant kaimanus (aligatorių rūšį), kitas gyvates, elnius ir net jaguarus. Anakondos yra lėtos, tad jos tyko nerūpestingų aukų.

Drakonai ir jūrų gyvatės

Paskutiniaisiais dešimtmečiais nemažai paliudijimų apie drakonus. Ir galima pagalvoti, ar 'tiems" ne vieta durnių namuose, bet ... Kinijoje rasta kaukolė su ragu, o 1976 m. liepos mėn. Framboise rastas lavonas, panašus į jūrų drakoną.

Vienas patikimiausių yra Peter karl van Esling, Hagos zoologijos direktoriaus, pranešimas apie vandenų drakoną 1860 m. Atlante;
"Matėme milžinišką reptiliją, ryškiai melsvos ir sidabrinės spalvų. Ji grakščiai plaukė aplink laivą prieš jūreivių akis ir paniro be garso. Jos akys buvo milžiniškos, su vertikaliomis lėliukėmis ir protinga išraiška. Atrodė, kad jos spindi, bet tai galėjo būti besileidžiančios saulės atspindžiai.

Galvą puošė ryškiai melsva ir žalsva skiauterė. Net jai dingus po vandeniu ir nesimatant, atrodė, kad ilgis buvo keli metrai, o ant nugaros buvo kažkas kaip ketera ar pelekas. Manau, kad ji panašėjo į gyvatę, bet jūreivis, buvęs už manęs, mano, kad įžiūrėjo kojas ir snapą.

J pakrikštijom Megophias".

1817 m. straipsnyje prancūzų kilmės amerikietis Rafinesque-Schmaltz rašė apie 200 pėdų ilgio gyvatę, kurią W.Lee matė 1805 m. netoli Breton iškyšulio ir Niufoundlando. Jis nurodė, kad "jos nugara buvo tamsiai žalia ir kyšojo iš vandens vingiuojančiais kauburiais" ir kad plaukė su triukšmu. 1825 m. liepos 15 d. keli žmonės jūros gyvatę matė Halifax uoste. Apibūdino jos kūno "didumą kaip medžio kamienas... Gyvūnas turėjo apie 8 išsirietimus ir buvo apie 60 pėdų ilgio". Kitais metais William Warburton panašią būtybę matė į pietus nuo Niufoundlando.

1833 m. gegužės 15 d. Mukone užutekyje 40 mylių į vakarus nuo Halifax, 3 karininkai ir 2 tarnaujantys Jos Didenybės laivyne ilsėjosi žvejų škunos denyje, kai pamatė 150-200 jardų atstumu:
"...galvą ir kaklą kažkokio gelmių gyvūno, kurie buvo visai kaip gyvatės; plaukiant galva buvo taip aukštai iškelta ir iškišta į priekį, kad galėjom matyti vandenį po ja ir už jos... Būtybė greitai plaukė pro šalį... Spėjome jos ilgį esant apie 80 pėdų... Kaklas buvo storio kaip vidutinio medžio. Galva ir kaklas buvo tamsiai rudi ar beveik juodi su netvarkingais baltais dryžiais".

Po pranešimu pasirašė 5 liudininkai (su laipsniais ir kada juos gavo):
W.Sullivan, kapitonas, Šaulių brigada, 1831 m. liepos 21 d.
A.Maclachlan, leitenantas, ten pat 1824 m. rugpjūčio 5 d.,
C.P.Malcolm, jaun.leitenantas, ten pat, 1830 m. rugpjūčio 13 d.
B.O'Neal Lyster, leitenantas, artilerija, 1816 m. birželio 7 d.
Henry Ince, artilerijos sandėlis Halifax'e

Po majoro Langley pranešimo, F.W.Kemp, arcyvų karininkas, papasakojo apie prieš metus vykusį nutikimą:
"1932 m. rugpjūčio 10 d. su žmona ir sūnumi buvau Chatham saloje (Strait of Juan de Fuca). Žmona atkreipė dėmesį į kažką paslaptingą plaukiantį sąsiauriu tarp Strong Tide ir Chatham salų. Įsivaizduokite mano nuostabą stebint milžinišką būtybę su virš vandens iškelta galva plaukiančią maždaug 4 mylių per valandą greičiu prieš potvynį. Net nuo tokio greičio bangos plakėsi į akmenis. Ji atrodė labiau reptilija nei gyvatė.

Toje vietoje sąsiauris yra apie 500 jardų pločio. Priplaukusi kitos salos krantą, būtybė iškėlė galvą ant uolų ir judindama ją į šonus kėlėsi. Sieksnis po sieksnio kūnas iškilo į sausumą. Prie uodegos kūnas atrodė dantytas tarsi kultuvė. Aplink kaklą kuvo kažkas panašaus į karčius, kurie vijosi aplink kūną kaip dumbliai.

Būtybės atsiradimas, rodėsi, pakeitė visą kraštovaizdį, kas trukdė aprašyti pojūčius. Atrodė, kad tai nepriklauso dabarčiai, o laikams, kai pasaulis buvo dar jaunas. Ant uolų ji buvo trumpai. Žmona ir sūnus nubėgo į vietą, iš kur geriau matyti. Matyt jų šūksniai trikdė gyvūną. Esant visiškai ramiai jūrai, atrodo, kad ji nuslydo į gilų vandenį, po paviršium kilo didelis bangavimas ir ji akimirksniu išnyko.

...Jos ilgis turėjo būti ne mažesnis 60 pėdų ilgio... Kūnas turėjo būti apie 5 pėdų storio ir buvo melsvai žalsvos spalvos, saulėje spindėjęs kaip aliuminis. Negaliu nusakyti galvos formos, bet ji buvo platesnė už kūną.

Neskelbiau savo keisto nutikimo (išskyrus 1-2 patikimus draugus) bijodamas pajuokos ir netikėjimo. Maždaug po metų panašią būtybę pamatė majoras W.H. Langley, irgi Chathan apylinkėse".

Po Langley pranešimo "Victoria Daily times" gavo tuziną laiškų, kuriuose sakoma regėjus panašią gyvatę.

1937 m. monstrą matė Timeus šeima Sunset paplūdimyje 22 mylios š šiaurę nuo Vancouver, o po 2 m. Fred ir George Lawrence. Sako, kad nugara buvo kaip kupranugario, plonas kaklas ir kūnas maždaug didelės statinės pločio.

---

Drakonai sutinkami visų tautų pasakojimuose. Jie pasižymėjo milžiniška fizine jėga ir galia, jie buvo įgudę meistrai ir nepaisė jokių socialinių normų. Taipogi "perkūno driežai" arba dinozaurai turi daug panašumų į juos. Neaišku, ar jie labiau panašūs į skraidančias milžiniškas gyvates (kaip Boewulf žudikas) ar driežus su kojomis ir nagais. Kai kurie jų sparnuoti, kiti besparniai. Visi jie yra aštriais dantimis, spjaudantys ugnimi ir bauginantys. Juos rinkosi tie, kas garbino jėgą ir baimę. Karalius Henris VII naudojo drakoną savo ženklu, o šiandien panašų gyvūną išvysime Velso vėliavoje.

Jų pavadinimas kilo iš lotynų kalbos žodžio "draco", išvesto iš graikų "drakon". Senojoje anglų kalboje jie vadinti "wyrm".

Bažnyčios jie visada laikyti blogio įsikūnijimu. Apr. 12 :3 "Pasirodė ir kitas ženklas danguje: štai milžiniškas ugniaspalvis slibinas su septyniomis galvomis, su dešimčia ragų ir su septyniomis diademomis ant galvų". Tai Šėtono vizija.

Drakonai dažniausiai užkandžiauja avimis, tačiau kartais jie panorsta išimtinai jaunų merginų. 3 a. Šv.Jurgis pasižymėjo nukovęs drakoną, kuris grasinosi suėsiąs Libijos princesę.

Taip pat drakonai išgarsėję savo turtais ir pavydžiu jų saugojimu. Kitas drakonų vaidmuo kultūroje - jie perteikia tamsiąją mūsų pusę, žvėriškąją ir slepiamą.

Paieška Švedijoje

1999-ųjų vasarą Ostersund ežere Jamtland apygardoje (600 km į šiaurę nuo Stokholmo) vėl buvo ieškoma "slibino". Ekspedicijai vadovavo Jan-Ove Sundberg. Prietaisai rodė ežere esant kažką didelės apimties, tačiau dėl duomenų interpretavimo kilo vidiniai nesutarimai.

Dinozaurų mintys

Įdomu būtų stebėti mūsų pasaulį tuo atveju, jei dinozaurai būtų neišmirę, o sukūrę savo civilizaciją. Ir jei ne atsitiktinis asteroido smūgis (ar kita "lemtinga", bet atsitiktinė priežastis), tai mūsų naujausi technologiniai pasiekimai jau būtų egzistavę milijonus metų. Driežai kontorose, - argi tai nebūtų nuostabu?

Bet iš tikro, o kodėl išnyko dinozaurai? Nieks to tikrai nežino… Gal ir čia nagus prikišo NSO, kad sukurtų sąlygas, prie kurių žinduoliai gali dominuoti.

Dinozaurai vystėsi. Jie pirmieji pradėjo vaikščioti stačiomis (kaip mes); kai kurie gyveno šeimomis ir turėjo socialines struktūras; kai kurie buvo šiltakraujai; kai kurie vedė gyvus vaikus - ir Theropodų linija (dvikojai mėsėdžiai) išsivystė į mažesnius, judresnius ir labiau prisitaikančius gyvūnus, turinčius santykinai didesnį smegenų kiekį ir griebiančias rankas. Viena jų šaka mums davė paukščius. Ir jei toliau pavystytumėm Theropodų šeimą, galime gauti padarą, labai panašų į tuos, kuriuos dažnai aprašo ateivių pagrobtieji.

Gal ateiviai ir yra dinozaurų palikuonys?

Parengė Cpt.Astera's Advisor

Pastaba: Straipsnio trumpasis variantas išspausdintas "Žvilgsnyje", 2002 m. spalio 1-7 d., Nr.40