Šveicarų tyrėjai: garsiuosius Marso kanjonus suformavo visai ne vanduo

Raudonosios planetos veidą vagojantys kanjonų pavidalo randai Marse daugeliui yra akivaizdus požymis, kad kaimyninėje planetoje kadaise tyvuliavo vanduo. Tačiau juos suformavo visai ne vanduo, netikėtą žinią skelbia šveicarų mokslininkai.

Anot Šveicarijos federalinių tyrimų instituto tyrėjų, Marso kanjonus planetos paviršiuje išrausė visiškai kitoks skystis – lava. Marse įspūdingiausi kraštovaizdžio dariniai susitelkę pusiaujo zonoje: čia plyti milžiniška Tarsidės lyguma, kurioje smygso didžiausi Saulės sistemoje užgesę ugnikalniai. Ir, žinoma, jų valdovas Olimpas.

Rytiniame Olimpo kalno pakraštyje susiformavusi žemuma, kuri gilėja ir palaipsniui virsta įspūdingu Marinerio slėnio kanjonų tinklu, kuris driekiasi net 4000 km. Iki šiol buvo manoma, kad įstabiuosius Marso kanjonus prieš keletą milijardų metų išgraužė skysto vandens srautai.

Vis dėlto, kaip byloja naujausi tyrimų rezultatai, jų genezė turėtų būti siejama ne su hidrologiniais, o su vulkaniniais procesais. Konkrečiau – su vakaruose stūksančiu Olimpu ir kitais trimis užgesusiais Marso milžinais.

Minėto Šveicarijos tyrimų instituto mokslininkas Giovannis Leone su kolegomis žurnale " Journal of Volcanology and Geothermal Research " publikavo atlikto tyrimo rezultatus, bylojančius, kad Marinerio slėnį suformavo ne vandens upės, o lavos upės, kurios Marso paviršiumi tekėjo išsiveržus Tarsidės plato.
Tokią išvadą mokslininkas priėjo kruopščiai išanalizavęs tūkstančius NASA zondo MRO (Mars Reconnaissance Orbiter) kadrų – zondas aplink Raudonąją planetą zuja nuo 2006 m. Remdamasis MRO kadrais, tyrėjas kartografavo pusiaujo kanjonų dugną ypač didele rezoliucija – iki 25 cm vienam pikseliui.

Kadrai byloja, kad daugelio kanjonų dugnus išgraužė skystos lavos tėkmė arba jos sukeltos nuošliaužos. Sprendžiant iš MRO nuotraukų, Marso kanjonus suformavo šviežiai išsiveržusios lavos srautai. Išraustas vagas vėliau gilino ir platino kiti skystų uolienų potvyniai.

Toks grunto paviršiaus erozijos tipas puikiai paaiškina kanjonų susiformavimo procesus ir atmeta didžiulių vandens kiekių būtinybę. Tyrimo autorius mano, kad lavos upės tekėjo iš netoliese stūksančių milžiniškų ugnikalnių.