Senovės Egipto dievai: Didžioji piramidė (1)

Nežiūrint į oficialią doktriną, kuri nepripažįsta, kad egzistavo senovės Egipto dievų civilizacija, jos paveldo paieškos tęsiasi. Tiesa, užsiima tuo įvairūs entuziastai, tolimi nuo akademinio mokslo. Vargu ar galima tikėtis, kad jie atras kokius nors veikiančius sudėtingos technikos pavyzdžius (bent jau dėl to, kad laiko praėjo pakankamai nemažai). Tačiau "slaptųjų dievų žinių" paieškos turi racionalų grūdą. Jei laikysime tai žiniomis, kurios kol kas yra už šiuolaikinio mokslo suvokimo ribų ir kurių elementai išliko senoviniuose statiniuose panaudotų statybos technologijų pavidalu. Ir kalbėti, aišku, reikėtų apie patį didingiausią Gizos statinį - Didžiąją piramidę.

Nuo plačios platformos, išlygintos centimetro tikslumu, į dangų šauna 201 akmeninių blokų pakopos, kurių bendras aukštis lygus šiuolaikinio 40 aukštų namo aukščiui. Tai panašu į gigantiškus laiptus, pakilti kuriais gali tiktai milžinai.

Anksčiau ant piramidės galima būdavo pamatyti nutrūktgalvių laipiotojų, panašių į vabaliukus ar skruzdėles. Dabar užlipto mėginama tiktai naktį, kad gerokai padidina riziką. Jeigu žmogus nuslys, jis neišvengiamai nusiris į akmeninę aikštelę. Laipiojimo po piramidę aukų būta ne mažiau nei šturmuojant alpinistams kalnus.

Grandioziniame statinyje buvo panaudota daugiau kaip du milijonai akmeninių blokų. Specialistų apskaičiavimais, šios statybinės medžiagos pakaktų pastatyti miestui su 100 000 gyventojų. Užimdamas 5,4 hektaro plotą, pastatas kai kuriais vertinimais gali sverti beveik septynis milijonus tonų.

O juk greta Didžiosios piramidės yra dar dvi, viena iš kurių nedaug tenusileidžia jai savo dydžiu. Ir dar yra Sfinksas, daugybė šventyklų ir kelių, kurių liekanos išliko iki mūsų dienų. Visa tai byloja apie labai didelio masto statybas, reikalaujančias ir atitinkamo lygio planavimo, ir inžinerinių darbų organizavimo. Jau vien tai gali apstulbinti netgi šiuolaikinius statybininkus.

Bet dar labiau juos turėtų stebinti pasiektas rezultatas.

Tarkime, pagal Flinderso Petrio matavimus (kurie, nežiūrint šimtmečio senumą, iki šiol laikomi pačiais patikimiausiais), Didžiosios piramidės sienos turi beveik vienodą ilgį - 230,25 metro šiaurinėje pusėje, 230,40 - pietinėje, 230,38 - rytinėje ir 230,35 - vakarinėje. Tokiu būdu, kad ir ne visiškai vienodos sienos, bet skirtumą sudaro vos 19 centimetrų, kas sudaro mažiau kaip 0,08% nuo vidutinio ilgio.

Mūsų laikais nukrypimas dešimčia centimetrų netgi statant 25 metrų sieną laikomas neblogu pasiekimu. Didžiojoje piramidėje, kur siena dešimt kartų ilgesnė, briaunos pasižymi maždaug 0,5 centimetrų tikslumu.

Šios sienos suformuoja beveik idealų kvadratą. Pietrytinis kampas truputį nepasiekia stataus kampo ir sudaro 89о56’27’’. Šiaurės rytų kampas sudaro 90о3’2’’, pietvakarinis - 89о56’27’’, o štai šiaurės vakarų kampui jau trūksta dviejų sekundžių iki stataus kampo - 89о59’58’’.

Tai, žinoma, stulbinantis tikslumas. Ir kaip beveik visi su piramide susiję dalykai, sunkiai paaiškinamas. Tokia tiksli technika, prilygstančią geriausiems šiuolaikiniams pavyzdžiams, gali susiformuoti tiktai per tūkstančius metų vystymosi ir eksperimentų. Tam, kad būtų pasiektas šitoks rezultatas, reikia įvykdyti mažiausiai kelias sąlygas. Pirma- turi būti sukurti matavimo būdai ir metodai, užtikrinantys tokį tikslumą. Antra - turi egzistuoti atitinkami instrumentai šiems matavimams atlikti. Ir trečia - reikalingos aukšto lygio žinios geodezijos srityje. Tai, kad jų būta, patvirtina kiti duomenys.

Šiaurinė piramidės siena beveik idealiai atgręžta į šiaurę, rytinė - į rytus ir t.t. paklaida sudaro ne mažiau kaip tris kampines minutes - stulbinantis tikslumas bet kokiam bet kurios epochos statiniui. Statybos inžinierių nuomone, tokio tikslumo būtinybė suprasti neįmanoma. Jeigu netgi statinio pagrindas išsikreipė dviem ar trimis laipsniais, tai šito skirtumo plika akimi paprasčiausiai niekas nepamatys. Iš kitos pusės, papildomi sunkumai, kuriuos teko įveikti, kad būtų sumažintos paklaidos nuo trijų laipsnių iki trijų minučių yra tiesiog milžiniški.

Iš to seka, kad senovės statytojai turėjo turėti itin svarių motyvų, paskatinusių užtikrinti šitokią tikslią orientaciją į pasaulio šalis. Dar daugiau - kadangi jie šį tikslą pasiekė, vadinasi, turėjo pakankamą kvalifikaciją, pakankamai žinių, kompetencijos ir aukščiausios klasės geodezinę bei montavimo įrangą.

Cheopso piramidės centro koordinatės labai artimos 30 laipsnių šiaurės platumos - 29о58’55”. Kaip kažkada pastebėjo vienas buvęs karališkasis Škotijos astronomas, tai yra "pastebimas nukrypimas nuo 30 laipsnių", tačiau nebūtinai klaida. "Nes jeigu projektuotojas norėtų, kad žmonės, stovintys piramidės papėdėje, matytų dangaus ašigalį priešais save iškilusį 30 laipsnių kampu, tai projektuotojui tektų atsižvelgti į atmosferos refrakciją. O tam reikėtų pastatyti piramidę ne 30 laipsnių platumoje, o 29о 58’22"

Šio matmens palyginimas su realiai egzistuojančiu rodo, kad klaidą sudaro vos pusė kampinės minutės, o tai byloja apie labai aukšto lygio geodezinį meistriškumą.

Jeigu toks ryšys su Cheopso piramidės vieta iš tiesų turi kažkokią, tegu mums šiandien ir nesuprantamą prasmę, tai šis faktas byloja apie tai, kad buvo žinotas atmosferos refrakcijos reiškinys, kurį mes patys atradome ne taip jau ir seniai.

Gizos plokštikalnė plyti netoli nuo žemės plutos lūžių, einančių per Viduržemio jūrą, esančią į šiaurę nuo Gizos ir per Raudonąją jūrą į rytus nuo Gizos. Rezultatas: Giza atsidūrė pakankamai nepalankiame rajone seismologijos požiūriu. Žemės drebėjimai, kurie čia nėra reti, sugriovė daugybę senovės Egipto statinių. Tačiau Gizos piramidės tarytum juokiasi iš tų drebėjimų, niekaip nereaguodamos į juos per tūkstančius savo gyvavimo metų ir demonstruodamos mums tobulus sprendimo būdus problemų, kurie ir šiuolaikiniams statytojams sukelia galvos skausmą.

Savaime suprantama, chaotiškai kraunant daugiatonius blokus vieną ant kito, tokio rezultato pasiekti paprasčiausiai neįmanoma. Tam reikia visos eilės labai sudėtingų inžinerinių sprendimų. O kad jie būtų padaryti, reikalingos atitinkamos žinios.

Visų pirma, piramidė pastatyta ant išlyginto uolinio pagrindo. Ir to išlyginimo paklaida neviršija vos kelių centimetrų.

Antras dalykas - apatinės piramidžių eilės sukrautos iš labai didelių blokų, kurie sudaro savotiškus papildomus pamatus aukščiau sudėtiems sluoksniams. Pavyzdžiui, apatinių eilių blokai Antrojoje piramidėje sveria po 200 tonų. Trečiojoje piramidėje apačioje pakloti dar didesni blokai. Toks konstrukcinis sprendimas žymiai padidina statinio tvirtumą.

Jei piramidės būtų sukrautos vien iš akmenų, tai būtų dar nieko, tačiau jos turi vidines eigas ir patalpas. Architektams teko daryti apskaičiavimus atsižvelgiant į tai, kad slėgis, tenkantis vidinėms patalpoms būtų pasiskirstęs tolygiai, kad piramidės neįgriūtų pačios savo vidun nuo nuosavo svorio. Tam irgi reikėjo pakankamai sudėtingų, netgi šiuolaikiniu požiūriu, konstrukcinių sprendimų.

Pavyzdžiui, už įėjimo į Didžiąją piramidę prasideda koridorius, einantis žemyn 26о31’23" kampu. Turėdamas vos 1x1,2 metro pjūvį, koridorius yra suspaustas tarp perdangos blokų, kurių storis siekia 2,6 metro, o plotis - 3,6 metro. Grindų plokščių storis siekia 0,76 metro, o plotis - 10 metrų.

Didžiojoje Galerijoje statytojai pasirinko skliautinių lubų variantą. Jie sumūrijo skliautą per visą jo ilgį iš idealiai nušlifuotų megalitų - didžiulių blokų, kuriems suteikta paraleleogramų forma. Ir sudėti jie taip glaudžiai ir su tokiu tikslumu, kad sandūrų beveik neįmanoma pamatyti plika akimi.

Šitie sunkūs perdangų blokai demonstruoja statybininkų meną - kiekvienas jų padėtas šiek tiek nuožulniau nei bendras galerijos pasvirimas. Kaip teigia Petris, taip buvo padaryta tam, "kad apatinis kiekvieno bloko kampas įeitų į įdubą, iškirstą viršutinėje sienos dalyje, dėl to nė vienas akmuo neslegia ankstesnio ir jų slėgis nesusisumuoja per visą perdangą. Kiekvieną akmenį laiko atskiros šoninės sienelės".

Viršutinė patalpa Didžiojoje piramidėje - tai vadinama Karaliau kamera - suklota iš nepriekaištingai suderintų ir pritaikytu viena prie kitos granitinių plokščių. Lubas sudaro devyni monolitai, kurių svoris siekia 400 tonų. Virš lubų yra penkios "iškrovimo" kameros. Bendras šių kamerų aukštis siekia 17 metrų. Pati viršutinė baigiasi dviejų šlaitų stogu, sudėtų iš didžiulių blokų, kuriems tenka maždaug milijono tonų akmens masės svoris. Stogas skirtas tam, kad toji masė neslėgtų tiesiogiai patalpos.

Lyginant su tokiais sprendimais, šiuolaikiniai statybininkų uždavinukai - tas pats kas aritmetika, lyginant su aukštąja matematika. Statant šiuolaikiškai, statinio nusėdimas gali siekti 15 centimetrų per šimtą metų. Didžioji piramidė per tūkstantį metų nusėdo vos keturis centimetrus.

Akmeniniai pagrindinių elementų blokai nutašyti ypatingai tiksliai ir taip glaudžiai sudėti vienas prie kito, kad visa vidinė piramidės konstrukcija sukrauta be jokio skiedinio. Ir tai padaryta su stulbinančiu tikslumu. Tarkime, Didžiosios piramidės koridoriai buvo matuoti daugybę kartų ir kiekvieną kartą paaiškėdavo, kad jie ura absoliučiai taisyklingi. Vienintelė paklaida žemyn vedančiame koridoriuje sudaro mažiau kaip pusę milimetro. Tokia maža klaida 50 metrų ilgio koridoriuje yra tiesiog neįtikėtina. Net jeigu pridėsime prie to 67 metrus tunelio, iškalto uoloje, tai paklaida bus tik 0,67 cm.

Sunku įvertinti, kam buvo reikalingas toks tikslumas, tačiau visiškai įmanoma, kad būtent tikslumas ir užtikrino piramidžių išlikimą iki pat mūsų laikų.

***

Jau pakankamai seniai tyrinėtojai pastebėjo, kad Didžiosios piramidės viduje labai stipri akustika. Visos vidinės konstrukcijos tarytum specialiai pastatytos taip, kad rezonuotų tam tikrus dažnius. Šis dažnis eksperimentų būdu buvo nustatytas, jis lygus 438 hercams. Šiame dažnyje rezonuoja ir "sarkofagas", ir Didžioji galerija.

Žinomas džiazo atlikėjas P. Hornas netgi panaudojo Didžiosios piramidės akustines savybes ištiso savo improvizacijų disko, pavadinto "Didžiosios piramidės viduje" įrašymui. Pats jis taip aprašo savo eksperimentus:

"Sėdėdamas ant grindų su stereo mikrofonu patalpos centre priešais sarkofagą ir pasirinkęs pradžiai alto fleitą, ėmiau derinti. Tai buvo puiku, truko maždaug aštuonias sekundes. Kamera vienodai atsiliepdavo į kiekvieną natą. Laukiau, kol aidas išsisklaidys, o paskui grojau toliau. Natų grupės tarsi stabtelėdavo ir sugrįždavo akordo pavidalu. Kartais kai kurios natos skambėdavo ilgiau už kitas. Tai visada vykdavo skirtingai, aš tik klausiausi ir atsakydavau, tarsi grodamas su kitu muzikantu. Aš nebuvau parengęs sugroti nieko konkretaus, tik atskleidžiau savo pojūčius ir improvizavau. Visa muzika, užgimusi tą vakarą, buvo tiktai tokia - absoliuti improvizacija. Tokiu būdu tai tapo tikruoju užgimusių jausmų pasireiškimu".

Mums irgi pavyko pajausti šias savybes pilnu pajėgumu. Kai išėjome iš "al Mamuno koridoriaus" į vidinius piramidės koridorius, tarytum iš kažkur pasigirdo muzika. Ir visur ji vėliau skambėjo pakankamai aiškiai (o al Mamuno koridoriuje jos nesigirdėjo). Panašu, kad toji "muzika" buvo ne kas kita, kaip piramidės reakcija į grupę medituojančių Karaliaus kameroje žmonių, kurie laikėsi atsirėmę rankomis į sieną ir "niūniavo", siekdami skleisti garsą ta pačia nata.

(Paaiškėjo, kad panašių lankytojų Didžiojoje piramidėje pakankamai daug. Bent jau vietiniams sargams jie yra absoliučiai įprastas dalykas).

Dmitrijus Pavlovas ir Sergejus Siparovas irgi mėgino "patriukšmauti" įvairiose piramidės vietose. Jie pasakoja, kad kai pasiekė atitinkamą natą taip vadinamoje Prieškamerėje (jos pačioje siauriausioje vietoje), vos neišsivertė viduriai - toks galingas buvo rezonansas. Nutilus garso šaltiniui, aidas tęsėsi dar kokias dešimt sekundžių.

Visi šie efektai anaiptol ne atsitiktiniai. Statytojai akivaizdžiai siekė jų specialiai. Apie tai byloja ir visa eilė konstrukcijos detalių.

Pirmas dalykas - įdomų atradimą padarė Šoro ekspedicija. Paaiškėjo, kad Karališkosios kameros grindys nesiremia į monolitinius akmenis. Maža to, kad visą granitinį kompleksą supa masyvios kalkakmenio sienos su tarpais tarp kalkakmenio ir granito, tai ir pačios grindys išsidėsčiusios ant to, ką galima apibūdinti kaip rifliuotą akmenį. Dėl to aplink kamerą susidaro tarsi tuščiaviduriai "žiedai".

Antra - Kameros sienos nesiremia į granitines grindis, o laikosi ant atramos, esančios dešimčia centimetrų giliau. Tokiu būdu granitinis kompleksas Didžiosios piramidės viduje tarytum "kybo ore".

Trečią detalę pažymi Flindersas Petris, kuris ilgai suko dėl jos galvą. Jis aptiko titnago žvirgždą po sarkofagu.

"Titnago žvirgždas, esantis po sarkofagu, yra svarbus. Jei kas nors mūsų laikais sumanytų išlaikyti sarkofagą šiek tiek iškeltą, jis galėtų panaudoti akmens nuolaužas, kurių pilna piramidėje. Dėl to papildomo žvirgždo panaudojimas, matomai, byloja apie tai, kad sarkofagas buvo iš pradžių pakeltas tais laikais, kai piramidėje nebuvo jokių nuolaužų. Tai reiškia, kad buvo galimybė prieiti prie viršutinių Kamerų, ką galima buvo padaryti pašalinus neįtvirtintus blokus be didesnių pastangų. Jeigu akmenys šachtos, einančios iš požeminės dalies į galeriją būtų užfiksuotos savo vietoje, jas tektų sudaužyti, kad prasibrautum per jas; arba jeigu būtų nusileidžiantys granitiniai blokai Vestibiulyje, juos irgi tektų laužyti; ir mažai tikėtina, kad kas nors pasirūpintų atitempti iš išorės didelius kiekius titnago žvirgždo į patį piramidės centrą, jei viduje būtų pakankamai akmeninių nuolaužų" (Petris, "Gizos piramidės ir šventyklos").

Petris remiasi tuo, kad kažkam prireikė dėl kažkokios priežasties kilstelėti sarkofagą jau po to, kai piramidė buvo pastatyta. Nors viskas rodo greičiau tai, kad visa tai buvo statytojų sumanymas. "Kilsterėjimas" tarsi "pakabina" sarkofagą ir pastebimai sustiprina jo rezonuojančias savybes.

Į ketvirtą elementą atkreipė dėmesį Kristoferis Danas savo knygoje "Gizos elektrinės".

"Aukščiau Karaliaus kameros yra penkios eilės granito iš 43 blokų, kurie sveria vidutiniškai po 70 tonų. Kiekvienas sluoksnis atskirtas vienas nuo kito erdve, pakankamai didele, kad žmogus galėtų prašliaužti tuo tarpu. Raudonojo granito blokai apdoroti ir išlyginti iš trijų pusių, tačiau palikti nepaliesti viršutiniai paviršiai, kurie yra grubūs ir neišlyginti. Kai kuriuose iš jų yra netgi skylių".

Pirmas dalykas, paprasčiausi samprotavimai rodo, kad taip vadinamos "iškrovimo kameros", kurias suformuoja tie blokai, visiškai nebuvo reikalingos. Jos niekaip neatsiliepia tvirtumui, kaip tvirtina egiptologai. Visą aukščiau esančių sluoksnių svorį priima pačios viršutinės eilės blokai, kurie suformuoja tarsi dvišlaitį stogą. Jei kas nors abejoja, kad to pakanka, gali palyginti su taip vadinamos "Karalienės kameros" konstrukcija, kuri neturi jokių "iškrovimo kamerų". Ten tėra tik tas pats dviejų šlaitų stogas. Ir jo visiškai pakanka, kad išlaikytų kur kas didesnį svorį, nei tenka Karaliaus kamerai, juk Karalienės kamera yra žymiai žemiau, vadinasi ir aukščiau esančių sluoksnių svoris gerokai didesnis.

"Pasižiūrėkite į šių blokų charakteristikas. Kodėl jie apdoroti ir išlyginti iš trijų pusių ir kodėl neapdorotas viršus? Jeigu niekas nesiruošė į juos žiūrėti, kodėl nepalikus neapdorotų visų pusių? Arba kodėl neapdorojus visų pusių? Tai, be abejo, palengvintų statybą".

Viskas byloja apie tai, kad iškrovimo kameros ir jų granitiniai blokai turėjo visiškai kitas funkcijas nei konstrukcijos tvirtumo užtikrinimas.

"Tirdamas dažnių charakteristikas, Tomas Danlėjus padėjo akselerometrus į vietas virš Karaliaus kameros. Paaiškėjo, kad blokai taip vadinamose iškrovimo kamerose, primena diafragmas garsiakalbiuose." (ten pat).

Dar daugiau - Danas teigia, kad yra galimybė, jog būtent rezonavimo pagerinimui granitiniuose blokuose tose kamerose kai kuriose vietose padaryti įgilinimai - statytojai, vietoje paprasto blokų išlyginimo, išėmė "atliekamą" medžiagą taip, kad būtų užtikrintas ganėtinai subtilus granitinių blokų rezonanso dažnių derėjimas su visos konstrukcijos dažniu.

Bet juk vargu ar statytojų tikslas buvo išimtinai "muzikinės" tokios įspūdingos konstrukcijos savybės. Tyrinėtojai Nelsonas ir Kovilis laiko svarbiausiu dalyku tai, kad Karaliaus kamera padaryta būtent iš granito. Jie rašo:

"Tai reiškia, kad Karaliaus kameros apdailą sudaro šimtai tonų mikroskopinių kvarco dalelyčių. Jos turi šešiakampio, sudvigubintų piramidžių arba rombų pavidalą. Rombo formos kristalai - šešiabriaunės prizmės su keturių kampų pusėmis, sudarančiomis paralelogramas iš bet kurios iš šešių savo pusių. Tai garantuoja, kad viduje esantis granitas turi didelį procentą kvarco fragmentų, kurių paviršius pagal atsitiktinių skaičių dėsnį yra paraleliškas viršutinėje ir apatinėje pusėse. Be to, bet koks nedidelis poveikis granitiniam agregatui leidžia suformuoti "pjezotenzorišką" įtampą tuose lygiagrečiuose paviršiuose ir sukurti elektros srovę. Didelė akmens masė, esanti aukščiau piramidės patalpų, slegia savo mase apačioje esančias granito sienas ir tokiu būdu paverčia jas amžinais elektros generatoriais".

Būtent dėl to Danui ir kilo idėja, kad Didžioji piramidė buvo senovėje naudojama kaip elektros energijos šaltinis.

"Tuo metu, kai šiuolaikiniai tyrimai architektūrinės akustikos srityje susitelkia ties garso atspindėjimo uždarose erdvėse mažinimu, yra priežasčių daryti prielaidą, kad senovės statytojai mėgino siekti priešingo rezultato. Didžioji Galerija, kuri laikoma architektūros šedevru - tai uždara erdvė, kurioje buvo įrengti rezonatoriai angose, padarytose išsikišime, einančiame per visą Galerijos ilgį. Žemės vibracijoms besiskverbiant per Didžiąją piramidę, rezonatoriai transformuodavo energiją į akustinius virpesius. Pagal projektą, Didžiosios Galerijos sienų bei lubų paviršiai bei kampai atspindėdavo garsą ir fokusavo jį į Karaliaus kamerą. Nors pastaroji irgi atsakydavo į energiją, tekančią per piramidę, didžioji energijos dalis būtų tekėjusi pro šalį. Didžiosios Galerijos tikslas ir uždavinys buvo perduoti energiją, tekančią per didžiąją piramidės dalį, į rezonansinę Karaliaus kamerą. Paskui tasai garsas susikoncentruodavo granitinėje rezonuojančioje tuštumoje su tokia amplitude, kurios pakako sukelti virpesius granitiniuose lubų blokuose. Šie blokai savo ruožtu vertė harmoningai rezonuoti aukščiau esančius blokus. Tokiu būdu, dėka iš išorės ateinančio garso ir rezonanso maksimizavimo, visas granitinis kompleksas tapdavo vibruojančia energijos sankaupa" (Danas, Gizos elektrinė").

Turint galvoje, kad ne per toliausiai nuo Gizos esama iškart dviejų geologinių lūžių ir pati plokštikalnė atsidūrusi ganėtinai seismiškoje zonoje, tai iš Didžiosios piramidės gauname kažką panašaus į techninį įrenginį, kurio paskirtis - ištraukti energiją iš planetos gelmių. Ir paaiškėja, kad šio techninio įrenginio darbui visiškai nereikalingi nuolatiniai žemės drebėjimai.

Žemės pluta dėl daugelio faktorių tarsi "kvėpuoja", nepaliaujamai po truputėlį keičia savo formą. Tai sukelia taip vadinamą seisminį triukšmą. Jo galia yra sąlyginai nedidelė. Tačiau Maskvos geofizikai O. Chavroškinas ir V. Cyplakovas atrado įdomų efektą: pati piramidės forma gali sustiprinti seisminius triukšmus. Mūsų ekspedicijos metu mums pavyko gauti duomenų, kurie patvirtina jų išvadas (padarytas, remiantis mūsų ankstesnių kelionių metu gautais duomenimis) ir parodė, kad netgi mažose ir gana negrabiai pastatytose piramidėse seisminiai triukšmai sustiprinami dešimtis kartų.

Gaila, bet šio efekto stiprumo nustatyti Didžiojoje piramidėje neturėjome galimybių. Įdomu, koks jis gali būti tokiame didingame pastate?

***

Tačiau, kaip jau buvo sakyta anksčiau, mane labai trikdė tai, kad Danas akcentavo būtent elektros energiją. Pirmas dalykas - kodėl, tyrinėdami pakankamai išsivysčiusios civilizacijos paveldą, mes turėtume apsiriboti vien žinomais mūsų mokslui energijos tipais? O antra - piramidės demonstruoja ne vien šias savybes, bet ir kitas, tarp kurių esama ir gana keistų.

Kai prancūzas Bovi aplankė Didžiąją piramidę, jis pastebėjo Karaliaus salėje, šiukšlių bakuose negyvas kates ir kitus vietinius gyvūnus, kurie atsitiktinai užklydo į piramidę ir joje žuvo. Jų lavonėliai atrodė gana keistai: nesijautė jokio kvapo ir nebuvo jokių irimo požymių. Nustebintas šio fenomeno prancūzas ištyrė lavonėlius ir atrado, kad jie dehidruoti ir mumifikuoti, nežiūrint į patalpos drėgnumą.

Bovi susidomėjo šio keisto reiškinio priežastimis. Padaręs prielaidą, kad esmė slypi piramidės formoje, jis pagamino medinį Cheopso piramidės modelį, kurio pagrindas siekė 90 centimetrų ir buvo orientuotas griežtai į šiaurę. Į piramidės vidų, trečdalio jos aukščio lygmenyje jie padėjo ką tik nugaišusią katę. Po kelių dienų lavonėlis mumifikavosi. Vėliau Bovi ėmė eksperimentuoti su kita organine medžiaga, tame tarpe ta, kuri esant įprastoms sąlygoms, sparčiai genda, pavyzdžiui, su jaučių smegenimis. Produktai negedo ir Bovi padarė išvadą, kad piramidės forma turi stebuklingų savybių.

Nuo to laiko pakankamai daug tyrinėtojų domėjosi keistomis savybėmis, kurias sukelia, iš visko sprendžia, pati piramidės forma. Šias savybes dažniausiai vadina vienu pavadinimu - "piramidžių efektas".

Šis efektas, kaip teigia įvairūs šaltiniai, pasireiškia gyviems organizmams, mineralams, skysčiams ir dar daug kam. Anaiptol ne visi šaltiniai kelia pasitikėjimą ir tam tikrą jų pateikiamų rezultatų reikėtų patikrinti iš naujo, tačiau bendra išvada yra praktiškai neginčijama: mes pakankamai nedaug žinome savybių, kurių turi pati piramidinė konstrukcijos forma. Savybių, kurios dažnai peržengia netgi pažangiausio mūsų laikų mokslo pažinimo ribas.

Štai dėl ko prie senovės paveldo tyrimų pastaruoju metu prisijungia vis daugiau mokslininkų iš pačių įvairiausių mokslo sričių. Ir tiktai istorikai yra linkę užmerkti akis į akivaizdžius faktus, o štai kitiems specialistams šie faktai tampa galingu stimulu vykdyti tyrimus. Jei galima taip išsireikšti, prasideda naujas "senovės dievų žinių paieškų" etapas.

***

Vieną iš mūsų ekspedicijos organizatorių ir įkvėpėjų Dmitrijų Pavlovą Egipto piramidžių paslaptys traukia kai keletą metų. Nors susidūrė su šia problema iš visai nelauktos pusės.

Dmitrijus užsiima finslerine geometrija - pakankamai sudėtinga paprastiems skaitytojams matematika. Jis vadovauja grupei matematikų ir fizikų, kurie kuria keturių išmatavimų mūsų Visatos modelį. Piramidžių tyrimais jis susidomėjo tada, kai jo darbe netikėtai paaiškėjo, kad būtent piramidės forma kažkokiu konkrečiu būdu susijusi su globalinėmis šio modelio savybėmis.

Tiems, kad bent šiek tiek išmano Enšteino tikimybių teoriją, galiu pasakyti, kad piramidės forma finslerio geometrijos erdvėje atlieka šviesos konuso Minkovskio erdvėje vaidmenį. O tiems, kas norės pasidomėti detalėmis ir neišsigąs matematikos, rekomenduoju užmesti akį į šios grupės tinklapį.

***

Iki kelionės visiškai nutolęs nuo senovės istorijos problemų apskritai ir Egipto - konkrečiai, Sergejus Siparovas, gravitacinių bangų specialistas, mūsų grupėje vaidino savotišką "lakmuso popierėlio" vaidmenį, kadangi absoliučiai neišmanė jokių alternatyvių versijų. Štai ištrauka iš jo straipsnio "Egipto piramidės - trumpa reziumė", kuriame suvedami ekspedicijos metu gauti rezultatai.

"Prielaida apie technogeninę piramidžių paskirtį, gimstanti geografinių, laiko ir nežemiškose versijose, leidžia daryti tokias išvadas.

Paimtos atskirai, Didžiosios piramidės negali būti kokiais nors kitais įrenginiais, išskyrus energijos generatorius, kadangi daugkartinis bet kurio kito įrenginio dubliavimas tokioje nedidelėje erdvėje, reikalaujantis didžiulių pastangų juos montuojant, negali būti racionalus (esant šiuolaikiniam žinių ir technologijų lygiui).

Piramidžių dydis kalba apie geofizinių energijos šaltinių panaudojimo galimybę, galbūt tai buvo susieta su žemės plutos lūžiais ar kitais ypatumais, susijusiais su mechaniniu judėjimu. Jeigu visos ar kelios piramidės yra kaip tik tokie generatoriai, tai natūralu tikėtis vienodos jų vidaus sandaros, o šito mes neaptikome.

Sujungtos į kompleksą, Didžiosios piramidės gali tapti ir kitais įrenginiais, pavyzdžiui, ryšių priemonėmis., kurioms būtina turėti energijos šaltinius. Tokiu šaltiniu gali būti viena iš piramidžių. Be to, tarp piramidžių turi egzistuoti jas visas sujungiantys ryšiai".

***

Įdomu, kad labai panašią versiją visiškai nepriklausomai iškėlė Jurijus Arepjevas, priklausantis Kijevo fizikų teoretikų grupei, užsiimančiai elementarių dalelių ir erdvės savybių mikropasaulio lygmenyje tyrimais. Jo požiūriu Didžioji piramidė Gizoje galėjo būti skirta žaibiškam informacijos perdavimui iš kažkokios tolimos planetos Visatoje. Pagal šią versiją Karaliaus kameros ir taip vadinamų "iškrovimo kamerų" konstrukcija galėjo padėti vizualizuoti informacijai, gaunamai iš kažkur Visatoje. Arba atvirkščiai - informaciją perduoti. Kaip ten bebūtų, šios grupės tyrimai liudija apie galimybę perduoti informaciją, kurios greitis neapsiriboja šviesos greičiu.

Jei turėsime galvoje, kad informacija irgi turi savo energiją, tai visos šios versijos turi sąlyčio taškus.

Pagal: Скляров А.Ю. - Цивилизация древних богов Египта