Pagrindinis » Straipsniai » Sąmokslo teorijos

Kaip Rotšildai ir Rokfeleriai Rusiją dalinasi

Kaip Rotšildai ir Rokfeleriai Rusiją dalinasi

Kaip žinia, šiuolaikinį pasaulį valdo kapitalas. Deja, tai realus vakarykščio, šiandieninio o ir tikriausiai rytdienos pasaulio paveikslas. Taip jau susiklostė, kad tol, kol egzistuoja pinigai, didžioji dalis žmonių, išskyrus saujelę teisuolių ir bepročių, sieks pinigų ir turtų.

Ir vieniems dėl įvairių priežasčių tai seksis geriau negu kitiems - tokie gyvenimo dėsniai. Lygiai taip pat akivaizdu, kad stambių turtų savininkai sieks juos bent jau išlaikyti savo rankose, o dar geriau - pagausinti. Ir kad pasiektum šį tikslą, reikalinga valdžia, leidžianti maksimaliai efektyviai išspręsti išsikeltus uždavinius. Kitaip sakant, realią valdžią turi tie, kurie kontroliuoja realius finansinius resursus.

Ir būtent šie žmonės, o tiksliau - žmonių grupės, realiai kontroliuoja pasaulio ekonomiką ir politiką. Turint galvoje, kad prieinamų kapitalų kiekis nėra beribis, tarp tų grupių vyksta žiauri konkurencija dėl įtakos sferų ir turtų šaltinių. Tuo pat metu visi šios konkurencinės kovos dalyviai suinteresuoti veikti pagal aiškias globalinio lošimo taisykles ir yra priversti tartis vieni su kitais, kad išvengtų beprasmiškų nuostolių.

Manau, mažai kas galės paprieštarauti pateiktiems teiginiams. O juk jie iš esmės yra ne kas kita, kaip sutrumpintas taip vadinamų sąmokslo teorijų variantas. Tų pačių teorijų, apie kurias užsiminus, daugelio veiduose atsiranda pašaipa: "taip taip, girdėjome - pasaulinis suokalbis, slapta pasaulinė vyriausybė ir visa kita".

Taip jau nutiko, kad samprotavimus apie "sąmokslo teorijas" daugelis suvokia kaip paranojišką kliedesį, tuo pat metu nepasivargindami bent jau susimąstyti apie tai, ar nesama šiame kliedesyje racionalaus grūdo. Būtent dėl to ir parašytas šis straipsnis - kaip mėginimas savarankiškai, savu žvilgsniu pasižiūrėti į "sąmokslo teoriją" Rusijos aspektu.

Pradėti greičiausiai reikėtų apibrėžimu, kurį pateikia Džordžas Entinas, Pensilvanijos universiteto garbės profesorius savo knygoje "Sąmokslo teorijos ir konspiracinis mentalitetas": "Sąmokslas - tai neteisėti veiksmai, kuriuos atlieka nedidelė, slapta dirbanti žmonių grupė, ketinanti įvykdyti posūkį istorinių įvykių vystymosi eigoje, pavyzdžiui, nuversti vyriausybę. O sąmokslo teorija - tai mėginimas paaiškinti įvykį ar įvykių seką, kaip sąmokslo rezultatą".

Pakankamai aiškus apibūdinimas, kuris turi tik vieną "bet": kodėl sąmokslininkų veiksmai būtinai turi būti neteisėti? Galima paprasčiausiai pasiekti, kad būtų priimtas įstatymas, leidžiantis pasiekti trokštamus tikslus. Ir tada mes gauname eilinę situaciją, kurioje grupė įtakingų asmenų išsikelia sau konkretų neafišuojamą tikslą ir pasiekia jį, pasitelkę visas jų turimas priemones.

Tokių situacijų begalė netgi žemutiniuose lygmenyse. Niekas juk nesistebi, kai kokia nors stambi finansinė-pramoninė grupė prastumia į parlamentą ar į gubernatorius savo žmogų, pasitelkusi visas savo turimas priemones. Kartais nutinka netgi taip, kad į valdžią prastumiami žmonės, tiesiogiai susiję su kriminalu. Tas pats vyksta ir kitose šalyse - stambios kompanijos finansuoja kandidatų į senatorius, gubernatorius ir prezidentus rinkimines kampanijas, ir niekas net nesusimąsto, kad tai yra "sąmokslo teorijos" įgyvendinimas praktiškai. Ir visi priima kaip normalų dalyką, kai prezidentas ar premjeras per užsienio vizitus užsiima stambios nacionalinės kompanijos lobizmu - laikoma, kad tokiu būdu šalies lyderis paprasčiausiai kovoja už valstybės interesus. Kaip čia neprisiminsi sparnuotos frazės "Kas gerai Boingui, tas gerai ir Amerikai".

Ir vargu ar ką nors nustebins teiginys, kad jo šalies ekonomiką kontroliuoja siauras asmenų ratas (tiksliau, kelios grupės), juk šis teiginys teisingas netgi prie totalitarinių režimų.

Verslo internacionalizacijos, kuri šiuo metu išgyvena globalizacijos etapą, sąlygomis, įvairių šalių finansinių pramoninių grupių interesai persipina tarpusavyje, o pačios šios grupės susilieja viena su kita arba būna praryjamos stipresnių ir turinčių didesnę patirtį.

O tų pačių stipriausių pasauli arenoje yra ne tiek jau ir daug. Jų skaičiui priklauso grupės, istoriškai sukūrusios galingas pozicijas pasaulio ekonomikoje, ir jų pavadinimus žino visi. Pirmiausiai tai Rotšildai ir Rokfeleriai, kadangi didžioji dauguma kitų grupių susijusios su šiais dviem klanais ir yra priklausomos nuo jų ( kaip agentai), arba yra visiškai jų kontroliuojamos - Morganai, Melonai, Kunai, Loebai, Varburgai ir kt.

Nėra prasmės leistis į šių klanų istorijos tyrimus - bet kuris tuo susidomėjęs žmogus gali susirasti medžiagos internete. Pakalbėti norėtųsi pirmiausiai apie Rusiją, remiantis istoriniais faktais.

Rusijos santykių su Rotšildais istorija prasidėjo dar XVIII amžiaus pabaigoje. Prašoma Anglijos karaliaus Jurgio III, Rusijos imperatorė Jekaterina II atsisakė siųsti baudžiamąjį ekspedicinį korpusą (20 000 kazokų) malšinti sukilimų anglų kolonijose. Į šį prašymą atsiliepė princas Vilhelmas I Saksas, kuris už 8 milijonus svarų sterlingų, išmokėtų iždo popieriais, pasiuntė samdinius. Jo reikalų tvarkytojas A. M. Rotšildas priėmė tuos popierius su nuolaida, kurią ir pasisavino. Taip prasidėjo Rotšildų šeimos skrydis į finansinės valdžios viršūnes.

A. M. Rotšildas dalyvavo ir pasirengimo prancūzų revoliucijai finansavime. Jekaterinos II sūnus, imperatorius Pavelas I, 1798 metų lapkričio 28 dieną priėmė "Šventojo Jono iš Jeruzalės ordino didžiojo magistro" titulą. Napoleonas Bonapartas 1801 metais pradėjo su juo derybas dėl bendro žygio į "britų karūnos perlą" - Indiją. Tų pačių metų sausio 18 dieną Dono kazokų atamanui Vasilijui Orlovui buvo pasiųstas slaptas įsakymas: su 30 000 kazokų ir artilerija žygiuoti per Kazachstaną link Indijos.

Anglijos šalininkai - Sankt Peterburgo karinis gubernatorius Palenas ir grafas Paninas organizavo perversmą Aleksandro I-ojo naudai. Rusija buvo įtraukta į karą su Napoleonu Europos teritorijoje; pirmasis karas 1805 metais - rusų-prūsų kariuomenės pralaimėjimas prie Austerlico; antras karas 1807 metais - rusų armijos pralaimėjimas Rytų Prūsijoje.

1807-1812 metais Rusija jau tapo Napoleono sąjungininke ir vykdo kontinentinę Anglijos blokadą. Tačiau Anglijos Napoleonas neužpuolė - Rusijai viskas baigėsi 1812 metų karu, kai prancūzai paėmė Maskvą.

Napoleono karai tarptautiniams bankininkams pasitarnavo kaip puikus pinigų darymo mechanizmas. Rotšildų šeima susižėrė nemažai pelno ir naudos, sukurdama bankų tinklą (Londonas-Paryžius-Frankfurtas prie Maino-Viena-Neapolis), kuris padengė didžiąją Europos dalį, o taip pat buvo sukurta apsikeitimo informacija sistema.

Baigiantis Napoleono karų epochai, vien tik prancūziška šeimos šaka kainavo 600 milijonus frankų ir 150 milijonais frankų aplenkė visus likusius Prancūzijos bankus. Natanas Rotšildas ėmė kontroliuoti Anglijos Banką, kuris dar 1694 metais tapo privačiu. Šis bankas tapo pagrindiniu jų tolimesnės pasaulinės ekspansijos agentu.

Kautynės prie Vaterlo leido pašalinti didžiulę grėsmę tolimesnei tarptautinių bankininkų veiklai. Esmė čionai ta, kad imperatorius Napoleonas galiausiai suprato, kad ir jis, ir prancūzų tauta, ir prancūzų armija tebuvo pėstininkai kovoje dėl Rotšildų šeimos finansinės galios užtikrinimo. Būtent jam priklauso žodžiai: "Pinigai neturi tėvynės. Finansininkai neturi nei patriotizmo, nei padorumo, vienintelis jų tikslas - pasipelnymas".

Napoleonas pamėgino sukurti savo "kontinentinę sistemą": pinigų politika siekė vystyti žemės ūkį ir pramonę. Jis siekė, kad užsienio prekyba nebekontroliuotų valstybės. Ir baigė gyvenimą tremtyje negyvenamoje saloje.

1816 metais Anglija demonetizavo sidabrą ir priėmė aukso standartą. Tuo metu Rotšildai kontroliavo didžiąją dalį aukso atsargų ir fiksavo šio metalo kainą. Lydynių kaina buvo nustatoma du kartus per dieną Londono aukso biržoje, tai darė penki pagrindiniai dileriai. Jie paprasčiausiai susitardavo dėl kainos, kuria buvo pasirengę prekiauti auksu tą dieną. Dėl to, jei kuri nors kita šalis priimtų aukso standartą, tai būtų reiškę, kad jų pinigų sistema atsidurtų Anglijos Banko (Rotšildų) kontrolėje, t.y. taptų priklausoma nuo Londono tarpininkų prekyboje lydiniais.

1839-1843 metais Rusijos finansų ministras E. Kankrinas paruošė pinigų reformą, pagal kurią būtų įvestas tvirtas asignacijų kursas sidabrinio rublio atžvilgiu. Rengdamas reformą, jis paspartino sidabro atsargų kaupimą, įvedė išlaidų taupymo režimą ir vien tiktai karines išlaidas sumažino dvigubai, taip pat pritraukė lėšas iš gyventojų, leisdamas obligacijas.

1843 metais vietoje asignacijų buvo pradėti leisti nauji popieriniai pinigai - kreditiniai rubliai, kurie buvo laisvai keičiami į sidabrinius santykiu vienas prie vieno. Rublis tapo stabiliu piniginiu vienetu, o šito Anglijos Bankasleisti negalėjo.

Anglijos ir Prancūzijos desantas užgrobė rusų tvirtovę Bomardzunde (Baltijos jūra) 1854 metų rugpjūčio 16 dieną. Tą patį mėnesį anglų ir prancūzų desantas išsilaipino Kamčiatkos Petropavlovske. Turkų, anglų ir prancūzų 60 000 žmonių desantas rugsėjo mėnesį išsilaipino Eupatorijoje (Krymas) - prasidėjo ilgalaikė Sevastopolio apgultis. Karu Rusijai pagrasino Austrija ir Švedija. Kai tokia pati grėsmė iškilo dar ir iš Japonijos pusės, Rusija buvo priversta 1855 metų vasario 7 dieną pasirašyti rusų-japonų sutartį dėl Kurilų salų pasidalinimo ir Sachalino salos padalinimo pusiau.

Milžiniškas pokarinis biudžeto deficitas paskatino 1861 metais panaikinti baudžiavą - valstybė išpirko žemes iš dvarininkų, atsiskaičiusi vertybiniais popieriais. Valstiečiai tapo valstybės skolininkais, juos suvarė į bendruomenes, kuriose, galiojant kolektyvinei atsakomybei, jie padengdavo skolą valstybei "gyvais" pinigais. Skolą atiduoti galima buvo per 49 metus su 6% metinių palūkanų. 1862-1863 metais finansų ministras M. Reiternas pamėgino stabilizuoti Rusijos pinigų sistemą papildomu aukso padengtumu pagal tvirtą kursą. Šiai reformai Rusija gavo didelę paskolą iš užsienio, kurią davė tie patys Anglijos Rotšildai ir 1864 metais Rusijoje įsisteigė pirmasis komercinis kredito bankas. Tačiau po kelių metų biudžeto deficitas tiktai dar labiau padidėjo.

Kad būtų padengtas įsiskolinimas Rotšildams, 1867 metais buvo priimtas sprendimas parduoti Amerikai Aliaską už 7,3 milijono dolerių (tiesa, pinigai iki šio negauti - laivas, kuris juos atseit plukdė iš Amerikos, paskendo, nepasiekęs Sankt Peterburgo). Galiausiai Rusija atsisakė pinigų padengimo auksu.

Įdomu, beje, kad Rusijos ir Amerikos istorija gana smarkiai persipynusi, ir dauguma tokių persipynimų susiję su Rotšildais. Tarkime, ištikimi savo tradicijai pasipelnyti iš karų, per Pilietinį karą Amerikoje Rotšildai finansavo abi kariaujančias puses: Rotšildų Londono bankas finansavo Šiaurės armiją, o Rotšildų Paryžiaus bankas - pietiečius. Apie tai sužinojęs, Linkolnas atsisakė 1862 ir 1863 metais išmokėti Rotšildams didžiules palūkanas. Dar daugiau, jis pavedė Kongresui pradėti spausdinti dolerius, kad turėtų galimybę atsiskaityti su armija. 1864 metais Linkolnas sužinojo, kad Rusijos imperatorius Aleksandras II stojo prieš Rotšildus, neleidęs jiems sukurti jų kontroliuojamą centrinį banką Rusijoje.

Tokia pati kova, tik jau Amerikoje, vyko tarp Linkolno ir Rotšildų. Jis kreipėsi į Aleksandrą II, prašydamas suteikti pagalbą Pilietiniame kare ir Rusija pasiuntė savo Atlanto eskadrą, vadovaujamą admirolo Popovo į Niujorko uostą, o admirolo Lisovskio Ramiojo vandenyno eskadrą atplaukė į San Franciską. Imperatorius įsakė admirolams "būti pasirengusiems kautynėms su bet kokio pajėgumo priešininku ir vykdyti Linkolno įsakymus". Tuo jis davė suprasti Anglijai, Prancūzijai ir Ispanijai, kad jeigu šios įsikiš, Rusija parems prezidentą Linkolną. Galiausiai nutiko tai, kas nutiko - Linkolnas laimėjo Pilietinį karą, o Rotšildai užslėpė nuoskaudą tiek jo, tiek rusų imperatoriaus atžvilgiu.

Pagrindinis Rotšildų uždavinys XIX amžiaus Rusijoje buvo įvesti savo kontrolę Baku naftos telkinių atžvilgiu. Ir šis tikslas buvo pasiektas, tam pasitarnavo Rusijos-Turkijos karo rezultatas, kai Rusija gavo Batumį. Tačiau prieš tai vyko labai rimta kova užkulisiuose, su kuria Rusija, kaip ai neatrodytų keista, neturėjo nieko bendro. Anglija iš pradžių kategoriškai tam prieštaravo. Piotras Šuvalovas, kuris Aleksandro II pavedimu vedė slaptas derybas su britų vyriausybe, raportavo imperatoriui apie egzistuojantį anglų-turkų susitarimą: "Jeigu Batumis, Ardaganas, Karsas ar viena iš šių vietovių atiteks Rusijai, Anglija įsipareigoja paremti sultoną ginkluota jėga, ginant Turkijos valdas Azijoje".

Tiesą sakant, Rusijos monarchas buvo pasirengęs palikti Batumį Turkijai, tačiau netikėtai anglai visgi sutiko perduoti jį Rusijai.

Tok po daugelio metų paaiškėjo, kad už visų tų diplomatinių manevrų kulisų stovėjo dvi išties galingos jėgos - Paryžiaus Rotšildai ir amerikiečių naftos kompanija Standart Oil, priklausanti Rokfeleriui. Rotšildams reikėjo pasiekti, kad Batumis bet kokia kaina atsidurtų Rusijos jurisdikcijoje, kai tuo tarpu Rokfeleris siekė neleisti, kad Rotšildai prasiskverbtų į Kaukazą. Viskas baigėsi tuo, kad 1878 metų rugpjūčio 25 dieną į Batumį įžengė rusų kariuomenė, vadovaujama kunigaikščio Sviatopolko-Mirskio.

Ir štai, pradedant 1886 metais, prancūzų bankas "Broliai Rotšildai", įsigiję Kaspijos-Juodosios jūros naftos pramonės ir prekybos bendrovės akcijų, ėmė aktyviai dalyvauti naftos pramonės Kaukaze vystyme. Tačiau iš pradžių bankui teko susidurti su rimta konkurencija, kadangi dar 1879 metais Baku buvo užregistruota Naftos gavybos bendrovė, priklausanti broliams Nobeliams. Konkurencija ilgai netruko. Pasinaudoję tuo, kad kreditai Rusijoje buvo teikiami už 6% metinių palūkanų, Rotšildai ėmė kredituoti už 2-3%. Tokiu būdu jau 1888 metais šita šeimyna įsigijo beveik pusę visų Užkaukazės geležinkelio vagonų, padarė priklausomomis nuo savęs daugumą smulkių ir vidutinių įmonių, sukoncentravo savo rankose stambias Baku naftos produktų partijas. Nuo to momento Rotšildai ėmėsi įvedinėti visišką eksportuojamų naftos produktų kontrolę.

Įvykiai klostėsi pagal išbandytą scenarijų: Rotšildai tradiciškai skolino "pigius" pinigus smulkiems rusų naftos pramonininkams, mainais į garantijas, kad išgauta nafta bus parduota tiems patiems Rotšildams tokia palankia kaina, kad Nobelių, tiesusių vamzdyną Baku-Batumis verslas taptų nerentabilus. Vamzdynas, beje, galiausiai buvo pastatytas ir 1889 metais stojo rikiuotėn, tačiau tai nepadėjo įveikti Rotšildų, disponavusių kolosaliais finansiniais resursais.

Rezultate Baku nafta praktiškai visiškai pateko Rotšildų kontrolėn, o Rusija tapo stambiausia po Amerikos naftos tiekėja pasaulyje. 1900 metais naftos laukai Baku, Rusijoje, išgavo daugiau naftos, nei visa Amerika, o 1902 metais daugiau kaip pusė pasaulyje išgaunamos naftos teko Rusijai.

Rokfeleris, suprantama, negalėjo taikstytis su tokia situacija. Ir išeitis buvo surasta - revoliucija Rusijoje. Kaip liudija JAV Kongreso dokumentai, Džonas Rokfeleris pirmaisiais XX amžiaus metais teikė finansinę pagalbą Leninui ir Trockiui, suteikdamas jiems antrą kvėpavimą po nepavykusios 1905 metų revoliucijos.

Aktyviausiai darbas vyko nuo 1917 metų sausio, kai Rokfelerio ;partneris Džeikobas Šifas ėmė finansuoti Trockį, kad tas surengtų Rusijoje socialistinę revoliuciją. Trockis buvo atvežtas į Ameriką, kur nemokamai gyveno patalpose, priklausančiose Standart Oil - Bajono mieste, Niu Džersio valstijoje.

Kai 1917 metais imperatorius Nikolajus II atsižadėjo sosto, Trockis su 10 000 doelrių, kuriuos jam davė Rokfeleris kelionės išlaidoms, iškeliavo su 300 revoliucionierių grupe į Europą. Tačiau pakeliui buvo sulaikytas Kanadoje. To pareikalavo anglai.

Susigriebęs, anglų premjeras Loid Džordžas pasiuntė telegrafu skubų nurodymą Kanados slaptajai tarnybai nedelsiant paleisti Trockį, tačiau toji deramai nesureagavo. Galiausiai Trockį išlaisvino Rokfeleris, kuris tiesiogiai kreipėsi į savo ištikimą draugą Kanados ministrą Makenzį Kingą.

Tokiu būdu Džonas Rokfeleris suteikė labai didelę paramą Rusijos revoliucijai. Rezultatas pranoko visus lūkesčius. Maža to, kad Rusija paniro į revoliucijos ir pilietinio karo chaosą, užleido savo pozicijas pasaulinėje naftos rinkoje, tai Rokfeleris dar ir gavo teisę pardavinėti rusišką naftą - 1926 metais Niujorko firma Standart Oil, priklausanti Rokfeleriams, ir jos partnerė Vacuum Oil Company per Chase Manhattan Bank sudarė sutartį dėl tarybinės naftos pardavimų Europos šalims.

Tuo pat metu pasirodė informacija, kad Džonas Rokfeleris suteikė bolševikams 75 milijonų aukso dolerių paskolą - dalį sutarties kainos. Pagal sutartį 1927 metais Niujorko Standart Oil pastatė naftos perdirbimo gamyklą Rusijoje. Štai tokiu būdu Rokfeleris įnešė savo indėlį į bolševikų ekonomikos atkūrimą, nors Amerika oficialiai pripažino TSRS tiktai 1933 metais.

Kongresmenas Luisas Makfadenas, Kongreso Bankų komiteto pirmininkas, 1932 birželio 10 dieną pasakė kongreso nariams: "Atsiverskite Vojentorgo, tarybinės vyriausybės prekybos organizacijos Niujorke, Gostorgo - TSRS prekybos organizacijos ir TSRS Valstybinio banko knygas ir jūs nustebsite, kiek amerikietiškų pinigų iškeliavo iš JAV iždo į Rusiją. Patikrinkite, kokius sandėrius sudarė TSRS Valstybinis bankas su Standart Oil".

Verta pažymėti, kad Makfadenas tyrė FRS manipuliacijas ir tai kainavo jam tris pasikėsinimus į gyvybę. Galiausiai jis mirė taip iki galo ir neišaiškintomis aplinkybėmis.

Kaip tvirtina amerikiečių profesorius Entonis Satonas, Rokfeleriai per visą tarybinės valdžios istoriją teikė finansinę ir technologinę pagalbą Tarybų Sąjungai, mainais į išimtinę teisę veikti naftos prekybos sferoje.

1972 metais, sakydamas kalbą Respublikonų partijos pakomitetyje, Satonas, remdamasis turimais dokumentais, pareiškė: "Daugiau kaip du trečdaliai prekybos laivyno laivų buvo pastatyti už TSRS ribų, o keturi iš penkių variklių šiems laivams buvo lygiai taip pat ne tarybiniai. Visi automobiliai, sunkvežimiai, ginklai, tankai, lėktuvai ir tarybinės technologijos atėjo iš Vakarų. Gorkio automobilių gamykla, kurią pastatė kompanijos "Ford" ir "Austin", pagamino didžiąją dalį sunkvežimių, kurie buvo panaudoti tiekiant tarybinius ginklus Ho Ši Mino režimui Vietname. Automobilių gamybos įmonės gali būti panaudotos ir tankams gaminti. Ta pati Gorkio automobilių gamykla 1964 metais pagamino pirmą valdomą prieštankinę sistemą. Tarybų Sąjunga pasistatė stambiausias pasaulyje metalo ir plieno lydymo gamyklas. Jas pastatė kompanija "McKee". Tai plieno lydymo gamyklos Indianoje kopijos".

Verta pažymėti, kad Deividas Rokfeleris ne vieną sykį susitikinėjo su tarybiniais lyderiais ir aukšto rango veikėjais. 1964 metais - su Nikita Chruščiovy (prieš du mėnesius iki jo nuvertimo), 1973 metais - su Aleksejumi Kosyginu. Visais atvejais buvo aptariami patys svarbiausi Rokfeleriui klausimai - bendradarbiavimo prekyboje ir ekonomikoje išplėtimas. 1989 metais Deividas Rokfeleris aplankė TSRS kaip Trišalės Komisijos delegacijos vadovas. Delegacijoje taip pat buvo Hentris Kisindžeris, buvęs Prancūzijos prezidentas Žiskaras d'Estenas, buvęs Japonijos premjeras Jasuchiras Nakasonė ir Tarptautinių santykių tarybos leidžiamo žurnalo Foreign Affairs vyriausiasis redaktorius Viljamas Hailendas. Per susitikimą su Gorbačiovu, delegacija domėjosi, kaip TSRS ruošiasi integruotis į pasaulinę ekonomiką ir gavo atitinkamus Gorbačiovo paaiškinimus.

Sekantis D. Rokfelerio ir kitų Trišalės Komisijos narių susitikimas su Gorbačiovu ir jo aplinka įvyko 1991 metais Maskvoje, prieš pat pučą. Beje, užbėgant į priekį, reikia pažymėti, kad 1992 metais Gorbačiovas, jau būdamas privačiu asmeniu, padarė atsakomąjį vizitą Rokfeleriui į Niujorką. Susitikimo, įvykusio viešbutyje "Waldorf Astoria" rezultate, buvęs TSRS vadovas iškaulijo "savo seno draugo" sutikimą išskirti jam, Gorbačiovui, 75 milijonų dolerių finansinę paramą organizuojant globalinį fondą ir "prezidentinę biblioteką pagal amerikietišką pavyzdį".

Tokiu būdu per visą tarybinę istoriją vienintele finansine-pramonine grupe, turėjusia įtakos šeštadalyje planetos sausumos paviršiaus, tapo Rokfelerių klanas. Tačiau su tuo, beje, visiškai nesiruošė taikstytis jo pagrindiniai konkurentai Rotšildai.

Jeigu tikėti tarybinio premjero Valentino Pavlovo pareiškimais, padarytais 1991 metų pavasarį, Rotšildai ruošė geopolitinį sąmokslą prieš TSRS. Čia kaip tik verta prisiminti, nuo ko prasidėjo Perestroika. Devinto dešimtmečio pabaigoje komunistų partijos vadovas Gorbačiovas leido Maskvoje įsikurti galingam tarptautiniam komerciniam "Visuomeninio finansavimo ir nacionalinių programų kreditavimo bankui". Pagrindiniu jo akcininku turėjo tapti šveicariškas Rotšildų bankas Banque Privee Edmond de Rothschild SA.

Pretenduodami įvesti TSRS ekonomikos kontrolę, Rotšildai reikalavo iš TSRS Mokslų Akademijos Gamtos resursų tyrimo komisijos atlikti pilną visų šalies kontinentinių resursų inventorizaciją. Tačiau čia įsikišo taip užsieniečių neapkenčiamas KGB, pareiškęs, kad visos eilės bendrų su užsieniu įmonių vadovai, pasitelkti kuriant minėtą banką, yra susiję su tarptautine mafija (tame tarpe ir su narkomafija). Buvo nustatyta, kad pagrindinis narkotikų sindikatų pajamų srautas plūdo į Šveicariją, kur dalis jo nusėsdavo Rotšildų bankuose. Suprantama, bręstantis skandalas galiausiai buvo užslopintas, o mainais už tai Rotšildai per savo kontroliuojamas firmas pradėjo finansinius pertvarkymus. Rezultatas pranoko drąsiausius lūkesčius - TSRS subyrėjo, o Rotšildų klanas gavo galimybę atsikariauti iš Rokfelerių pozicijas, prarastas po 1917 metų revoliucijos.

Naujausios Rusijos istorijos faktai liudija, kad Rotšildai palaipsniui pasiekė reikiamą rezultatą. Spręskite patys.

Po skandalo dėl Chodorkovskio arešto, iš britų savaitraščio Sunday Times publikacijų paaiškėjo, kad Chodorkovskis, jau būdamas areštuotas, perdavė savo akcijas lordui Džeikobui Rotšildui, kadangi tuo momentu įsigaliojo jų sudaryta sutartis, pagal kurią akcijos turėjo būti perduotos Rotšildui tuo atveju, jeigu Chodorkovskis praras galimybę veikti kaip beneficiaras, t.y. asmuo, gaunantis pajamas iš akcijų. Tačiau kaip mano nemažai ekspertų, šis susitarimas iš esmės reiškia tai, kad Chodorkovskis buvo tiktai nimunalus JUKOS savininkas, o realiai kompanija priklausė Rotšildui, kuris, matomai, ir iniciavo šios sutarties apsirašymą, kai pasidarė aišku, kad Chodorkovskis įsivėlė į kovą su Kremliumi dėl valdžios.

Verat pažymėti, kad kai urie ekspertai mano, kad prie Chodorkovskio arešto prisidėjo Rokfeleriai, juk jiems priklausantis amerikiečių naftos koncernas ExxonMobil pats siekė praryti JUKOS'ą, tačiau nesugebėjo to padaryti, įklimpęs į teisminius procesus Amerikoje dėl 11,8 milijardų dolerių baudos, kuria jį nubaudė Alabamos valstijos teismas už finansines machinacijas ir neprimokėjimus į biudžetą.

Ganėtinai įdomu, kad šios valstijos gubernatorius Bobas Railis savo interneto tinklapyje su pasididžiavimu pranešė apie savo ryšius su masonais, su kuriais tradiciškai priimta asocijuoti Rotšildus.

Tačiau Rotšildai nebūtų Rotšildais, jeigu sukrautų visus kiaušinius į vieną kraitelę. Be JUKOS'o Rusijos naftos pramonės sferoje veikia ir Rotšildams priklausanti kompanija BP. Būtent sandėris tarp BP ir Rosneft dėl akcijų apsikeitimo laikoma "amžiaus sandėriu" ir kelia Rokfeleriams didžiulį susierzinimą, kadangi kalba eina ne šiaip apie apsikeitimą akcijomis, bet ir apie globalinį bendradarbiavimą strategiškai svarbiame Arkties regione. Būtent čia ir slypi esmė dabartinių teisminių batalijų, kurių metu bendra įmonė TNK-BP mėgina užginčyti šitą sandėrį.

Kol kas Rokfeleriams pavyko pasiekti tam tikros sėkmės, kadangi naujausias teismo sprendimas įpareigojo BP ir Rosneft atsižvelgti į TNK-BP interesus, tačiau neverta abejoti, kad sprendimas bus apskųstas.

O kol galutinis sprendimas nenuskambėjo, Natanielis Rotšildas atkreipė savo dėmesį į kompaniją Bašneft (ji visai neseniai laimėjo konkursą įsisavinti du pakankamai perspektyvius naftos telkinius) ir į Rusneft, ketindamas išpirkti jų akcijas, priklausančias kompanijai "Sistema", priklausančiai oligarchui Vladimirui Jevtušenkovui.

Tačiau kalba eina ne vien apie naftą. Šiuo metu Rotšildų interesų sferai Rusijoje priklauso beveik visos esminės resursų sritys.

Pakanka pasakyti, kad UC Rusal (Rusal - kompanija, kontroliuojanti Rusijos aliuminio pramonę) stebėjimo tarybos pirmininkas yra Natanielis Rotšildas.

Beje, būtent jam priklauso frazė "Aš sugrąžinau Rotšildus į Rusiją", kurią jis ištarė per interviu laikraščiui "Vedomosti".

Natanielis Rotšildas, kaip pats teigia, jau seniai draugauja su O. Deripaska (pagrindiniu Rusal akcininku) ir gerai pažįstamas su V. Potaninu ("Norilsko nikelio" bendrasavininkiu), planuodamas vadovauti dar ir "Norilsko nikelio" direktorių tarybai. Tačiau su pastaruoju viskas ne taip paprasta - daugkartiniai Rusal mėginimai įvesti savo žmones į "Norilsko nikelio" valdybą kol kas taip ir neatnešė sėkmės.

Čia kaip tik verta prisiminti apie 2011 metų sausyje paskelbtą žinią, jog sukurti įrengimai, dirbantys šaltosios termobranduolinės sintezės principu ir leidžiantys gaminti stulbinančiai pigią elektros energiją, naudojant vandenilį ir nikelį. Šis pranešimas kažkaip labai jau keistai sutapo su Natanielio Rotšildo siekiu patekti į "Norilsko nikelio" - stambiausios pasaulyje šį metalą gaminančios kompanijos - valdybą. Ir lygiai taip pat kompanijos atsisakymas įsileisti į valdybą naujus žmones sutapo su kalbų apie naujas technologijas nutraukimu.

Taip ir lenda į galvą eretiškos mintys, kad patyrusios nesėkmę ir negavusios "Norilsko nikelio" kontrolės, kažkokios "suinteresuotos struktūros" ėmėsi priemonių, kad iki tam tikro laiko būtų pristabdytas diegimas technologijų, kurios leistų gauti pigią elektros energiją, pagal principą "jei aš negavau, tai ir niekas kitas to neturės". O tai reiškia, kad kova dėl "Norilsko nikelio" tęsis ir toliau.

Kova vyks ne tik dėl to. Į spaudą pateko vyriausybinis dokumentas, pasirašytas 2010 metų spalio 25 dieną (N1874-р), nustatantis Rusijos valstybinių įmonių privatizavimo, kurį numatyta vykdyti 2013 metais, tvarką.

Pagal šį nurodymą, Rusijos valstybė įgaliojama parduoti jai priklausantį valstybinį turtą kelioms įgaliotoms struktūroms, tarp kurių figūruoja Credit Suisse Group AG, Deutsche Bank, Komercinis bankas, J P Morgan International bankas, Merrill Lynch Securities, Morgan Stanley Bank ir Goldman Sachs. Yra tarp šių struktūrų ir rusiškų kompanijų, tarp jų VTB Kapital, tačiau šios kompanijos akcijų pardavimas kažkodėl pavestas Merrill Lynch Securities.

Įmonių, kurių valstybei priklausančių akcijų paketai buv parduoti, sąrašas patvirtintas Rusijos finansų ministerijoje ir Ekonominės plėtros ministerijoje. Sąraše esama tokių aktyvų kaip Rosneft, Transneft, Sbernak, Sovkomflot, VTB, Rosselchozbank, Rosagrolizing, Rosspirtprom, OZK, FSK ir Rushidro. Tačiau tai ntik patys stambiausi pirkiniai, čia bus pardavinėjami nedideliai akcijų paketai, kurie visgi leis jų savininkams pilnu mastu dalyvauti kompanijų reikalų tvarkyme. Kur kas didesniu mastu planuojama privatizuoti menkesnės reikšmės įmones, kurioms, kaip nebūtų keista, priklauso netgi jūrų uostai. Pirkėjų, matomai, atsiras nemažai, juk uostas - tai galimybė kontroliuoti ir reguliuoti užsienio prekybą. (Versijų pastaba - šiais metais Rusijos premjero D. Medvedevo mėginimus įgyvendinti visus šiuos planus sustabdė prezidentas V. Putinas).

Pagrindinė kova dar tik prasideda ir vyks ji visoje buvusios TSRS teritorijoje, kur pastaruoju metu plėtojasi integracijos procesai. Rotšildai, beje, puikiai tai suprato ir pasirūpino susikurti pozicijas netgi tokioje "nepatogioje" vietoje kaip Baltarusija.

2009 metais, Baltarusijos vyriausybės prašymu, finansinės grupės Rothschild specialistai įvertino vieno svarbiausių baltarusių banko BPS rinkos vertę, pateikę tris variantus - nuo 150 iki 500 milijonų dolerių. Galiausiai 2009 metų pabaigoje bankas buvo parduotas Rusijos bankui Sberbank už 280,7 milijono dolerių. Baltarusių pusė liko patenkinta bendradarbiavimo rezultatais ir nutarė jį pratęsti - 2010 metų vasarį prezidentas Lukašenka pasikvietė finansinę grupę Rothschild įvertinti šalyje privatizuojamas įmones, paskelbęs šį nutarimą per asmeninį susitikimą su grupės direktoriumi Arieliu de Rotšildu.

Suprantama, kad dabartinėje situacijoje nei Rotšildai, nei Rokfeleriai, kad ir kokie jie bebūtų galingi, negali pretenduoti pavieniui nusigriebti grietinėlę Rusijoje ir potarybinėje erdvėje. Dėl globalizacijos proceso, visi finansiniai-pramoniniai klanai yra priversti vienas su kitu skaitytis ir bendradarbiauti, nustatyti bendras žaidimo taisykles per reguliarius susitikimus, tokius kaip Bilderbergo klubas. Be to, finansininkai yra priversti skaitytis ir su savo vyriausybėmis, kad ir kaip iš aukšto į jas žiūrėtų.

Kaip Rotšildai ir Rokfeleriai Rusiją dalinasi


Kategorija: Sąmokslo teorijos | Įdėjo: Admin (27.05.2014) | Autorius: Vertėjas: Arnoldas
Peržiūrų: 1071 | Raktažodžiai: reklama, rokfeleriai, Rusija, ekonomika, rotšildai, bilderbergas, bankai, straipsniai, istorija | Reitingas: 0.0/0
Turite naujieną, receptą, pranešimą ar tiesiog radote įdomų straipsnį? Pasidalinkite ir patalpinkite. Būtina nurodyti nuoroda ir autoriu.
Prisijunk prie mūsų
Pasidalinkite straipsniu su visais, jums vienas paspaudimas, o mums malonumas.

Patalpink skelbimą skelbimaistatybos.lt . Statybų rinkai pritaikyti skelbimai.

Kiti skelbimai
skelbimai
Paskola pasiūlyti
skelbimai
PALYDOVINE TELEVIZIJA...
skelbimai
Darbo pasiūlymas merginoms ir ...
skelbimai
Ilgalaikis kreditas. Vartojimo...
skelbimai
Vartojimo paskolos. Paskolos i...
skelbimai
Darbo pasiūlymas merginoms ir ...

Iš viso komentarų: 0
Sutikimas:1 Saugos kodas *:
Žymos
bendrieji statybos darbai statyba tavoskelbimai.lt nemokami straipsniai siuntos nemokami skelbimai dovanos dazymas pramogos vaikams dell Hibridiniai nešiojami kompiuteriai remonto remontas lietuva anglija Drabužių naujienos Išpardavimas reklaminiai straipsniai straipsniai ASUS Drabužių išpardavimas Lietuvos rinkos naujienos Apple Akibrokštai gyvūnijos pasaulyje ateiviai istorija archeologija civilizacijos Vitaminai Įvairios keistenybės skelbimai Naudinga žinoti Kosmosas žemė Stop kadras Atradimai Visatoje Grobuonys ir aukos aksesuarai reklama akcija kaina svorio black walnut pagerina nuo stiprina apsaugo antioksidantas valo apdaila

Patalpinai skelbimą? Spausk skelbime žvaigždutę. Patinka. Kuo didesnis skelbimo reitingas, tuo didesnė galimybė skelbimui būt čia.
Naujausi skelbimai
Ar žinote kaip stipri... 54
Naujausi skelbimai
Katės Nagas - VALO, D... 50
Naujausi skelbimai
Vitaminai AKTYVIAM GY... 55
Naujausi skelbimai
Parduodamas 25aru skl... 40000
Naujausi skelbimai
Stresui širdžiai nura... 50
Naujausi skelbimai
VAIKAMS - žarnyno mik... 58
Naujausi skelbimai
Labai mėgsti saldumyn... 52
tavoskelbimai.lt skelbimaistatybos.lt objavlenija.net

Naudojimosi taisyklės | Kontaktai/Pasiūlymai | Vartotojo pasirinkimas | TAVO skelbimai.lt naujienos | Prenumeruok >RSS Prenumeruok
S8 7753191*77 | Visos teisės saugomos | © 2014 Tavoskelbimai.lt - nemokami skelbimai internete | Lankomumas:

SiteMAP
Наверх