NSO tyrinėjimai JAV

JAV irgi ilgai vyko diskusijos dėl NSO egzistavimo, o Gynybos, Karinių oro pajėgų ministerijos bei CŽV rinko pranešimus apie NSO pasirodymus visame pasaulyje ir vykdė slaptus tų objektų tyrimus. Tačiau, skirtingai nuo TSRS, amerikiečiai iškart pagrindinį dėmesį skyrė avariją patyrusių objektų paieškai bei jų nuolaužų tyrinėjimui.

Netrukus po 1947 m. rugsėjo mėn. įvykio Ruzvele, Oro pajėgų materialinio-techninio tiekimo viršininkas generolas N. Tainingas Oro pajėgų štabo vadui generolui-leitenantui Ch. Vanderbergui nusiuntė slaptą dokumentą „Nuomonė apie skraidančius diskus", skirtą ginkluotųjų pajėgų štabams ir Pentagono tarnyboms. Jame pažymima, kad „kol nėra fizinių įrodymų sudužusių diskų nuolaužų pavidalu, išlieka neužtikrintumas dėl tokių objektų tikrumo". Tuo tarpu F. Korso savo knygoje rašo, kad tai buvo apgalvota dezinformacija. Tad nekeista, kad 1947 m. spalio mėn. Oro pajėgų Žvalgybos vadas generolas Šulgenas į visas JAV žvalgybos tarnybas išsiuntinėjo slaptą raštą, kuriame prašė visame pasaulyje užtikrinti „skraidančių lėkščių" tipo lėktuvų paiešką. Jame kalbama apie neaiškios kilmės pilotuojamus metalinius skraidančius aparatus, pasižyminčius neįtikėtina galia, neregėtu greičiu, išskirtiniu manevringumu ir gebėjimu pakibti ore, netikėtai atsirasti ir išnykti. Tie aparatai yra diskų, rutulio ar lėkščių formos su visai nežinomais varikliais ir pagaminti iš nepaprastai lengvų medžiagų. Ir tais pačiais 1947-ais FTB direktorius E. Guveris sutiko padėti rinkti duomenis apie skraidančius diskus su sąlyga, kad FTB bus leista naudotis informacija apie paimtus objektus.

  Apie šiauriau Ruzvelo sudužusį NSO pirmąkart paminima su „Majestic-12" operacija  supažindinančiame dokumente, skirtame prezidentui Eizenhaueriui, kurį 1952 m. parengė admirolas Chilenkoteris. Jis turėjo grifą aukščiausią slaptumo lygį „Visiškai slapta, tik akims". Jame nurodoma, kad buvo nustatyta nežemiška Ruzvelo objekto kilmė, tačiau išsiaiškinti jo judėjimo principo nepavyko (žr. daugiau apie Ruzvelo incidentą).

F. Korso knygoje „Diena po Ruzvelo" rašo, kad mokslininkai nustatė, kad NSO buvo milžiniškas kondensatorius, kurio viduje buvo nežinomas elektros šaltinis, o objekto korpusas galėjo saugoti ir praleisti didelės galios sroves. Aplink objektą buvo sukuriamas stiprus elektromagnetinis laukas, kompensuojantis gravitacijos poveikį. Laive nerasta jokios valdymo įrangos. Rasti ateivių kūnai neturėjo virškinimo organų, o laive nebuvo nei vandens, nei jokių maisto atsargų – tad buvo išsakyta prielaida, kad tos būtybės „maitinosi" elektromagnetine energija ir buvo robotai. Tyrinėtojams susidarė įspūdis, kad laivą ateiviai valdė per galvos raiščius. Tačiau svarbiausia, kad buvo gauta praktinės informacijos, pagal kurią kai kurios idėjos buvo „mestelėtos" stambioms korporacijoms, kad jos išbaigtų sprendimus, kartu neįtardamos, kad tai susiję su Ruzvelo NSO (pvz., tranzistorių ir integracinių schemų sukūrimas, neprašaunamas audinys, o vėliau „šatlų" ir „stelsų" dangos...).

1993 m. vienos slaptų tarnybų darbuotojas perdavė L. Strinfildui ataskaitos kopiją, kurioje kalbama apie netoli Niu-Meksiko bandymų poligono sudužusią skraidančią lėkštę. Dokumentą 1947 m. liepos 16 d. buvo pasirašęs generolas N. Tuainingas, o jis skirtas Oro pajėgų štabo vadui Ch. Vanderbergui. Jame sakoma, kad, matyt, tai antrasis disko formos NSO, kuriame buvo nežinomas variklis, o taip pat pateikiamo jo dalių aprašas. Į jo tyrimą buvo įtraukti vokiečių mokslininkai Verneris fon Braunas, Augustas Štainhoveris ir Teodoras fon Karmanas.

1952 m. Oro pajėgų instrukcijoje „200-2" nurodoma, kad aptiktos diskų dalys privalo būti nedelsiant pristatytos į Rait-Patersono bazės Mokslinį-techninį centrą. 1994 m. į ufologų rankas pateko dar vienas visiškai slaptas, 1954 m. dokumentas, susijęs su „Majestic-12". Tai buvo „Kitų planetų būtybės. Instrukcija apie aptikimą, evakavimą, laikymą ir saugojimą". Minima, kad jau surasta pakankamas kiekis sudužusių kosminių laivų nuolaužų bei nežemiečių kūnų; ir tai tiriama įvairiuose mokslo centruose. Tačiau jų atskridimo į Žemę motyvai nėra žinomi. Išvardijami 4 laivų tipai ir aprašomi 2 ateivių tipai. Išvadoje nurodoma, kad nuolaužos ir kūnai pristatyti į Zoną-51, Zoną S-4, Mėlynąją laboratoriją Rait Patersono bazėje ir 21 korpusą Albukerke esančioje Kirtlendo bazėje. Rašoma, kad pagrindiniu „Majestic-12" uždaviniu yra visų nežemiškos kilmės medžiagų, detalių ir būtybių aptikimas ir išvežimas (o prireikus ir, slapta kartu su CŽV, iš kitų valstybių teritorijų), kad galima būtų tai moksliškai ištirti. Operacijų metu rekomenduojama laikytis didžiausio slaptumo.

Iškart, aptikus nežemiečių laivo sudužimą, pradėdavo veikti projektas „Mėlynoji musė", kurio tikslas – svetimos technologijos ir medžiagos. O projektas „Mėnulio dulkės" buvo skirtas kosminių laivų lokalizacijai, nuolaužų surinkimui ir išvežimui. JAV pasiuntinybėms ir konsulatams buvo nurodyta pranešti visą informaciją apie kitose šalyse atliekamus kosminių laivų, taip pat ir nežemiškos kilmės, tyrimus (tuo pačiu „Mėnulio dulkių" kodiniu pavadinimu). Va tik nesuprantama, kaip 1954 m. pasirodžiusiame dokumente galėjo būti kalbama apie dirbtinius Žemės palydovus, kai pirmasis jų pakilo tik po 3 m, bei gabenti radinius į Zoną-51, kurią rengti imta tik 1955 m. Todėl dėl dokumento tikrumo ir kilo abejonių.

Ufologams pavyko gauti ir cenzūros „sutrumpintą" dokumentą „Aquarius projektas", kuris buvo sukurtas Eizenhauerio nurodymu ir priklauso „Majestic-12". Pavadinimas „Aquarius" jam suteiktas 1969 m. nutraukus „Mėlynosios knygos" projektą. Jo tikslas – rinkti mokslinę, techninę, medicininę ir žvalgybinę informaciją apie NSO ir kontaktus su nežemiškomis gyvybės formomis. Jame pateikiama duomenų dar apie 4 visiškai slaptus projektus: a) "Redlight" –perimtų nežemiečių laivų išbandymas ore; b) „Snowbird" – „skraidančios lėkštės" sukūrimas ir išbandymas ore; c) „Pawns" – visų NSO įvertinimas siekiant gauti informacijos apie technologijas; d) "Sigma" – kontaktų su ateiviais nustatymas (atseit, projektui pavyko 1959-ais, kai įvyko primityvus kontaktas, o 1964 m. balandžio 25 d., tarytum, Oro pajėgų karininkas susitiko su dviem ateiviais sutartoje dykumos vietoje Niu Meksiko valstijoje; susitikimas truko 3 val.). 1986 m. Timoti Gud užklausė apie šį projektą Nacionalinio saugumo agentūrą ir gavo atsakymą, kad gali susipažinti su dokumentais sumokėjęs 15 tūkst. dolerių, tačiau vėliau NSA pranešė, kad projektas tebėra įslaptintas. Taigi, bent jau pripažinta, kad „Aquarius projektas" egzistavo.

O kaip nuteka tokia informacija? Kai kas mano, kad tai organizuoja kariškių ir specialiųjų tarnybų tarpe egzistuojanti įtakinga grupuotė, laikanti, kad jau laikas praskleisti paslapties uždangą. Tuo tarpu JAV spaudoje buvo nemažai pranešimų apie NSO avarijas. Dar 1951 m. buvęs valstybės sekretorius generolas Maršalas pareiškė, kad trimis priverstinio nusileidimo atvejais ir žuvus ekipažams, JAV valdžiai pavyko perimti tuos objektus. 1983 m. Vašingtono technologijų instituto prezidentas R. Sarbačeras rašė, kad "įvairios medžiagos, gautos iš avarijas patyrusių skraidančių lėkščių, pasirodė ypatingai patvarios ir kruopščiai tiriamos mūsų laboratorijose". 1989 m. buvęs NSA direktorius admirolas N. Inmanas patvirtino, kad Gynybos ministerija turi kelis disko formos NSO, kurių skersmuo kaip dviejų sunkvežimių, kurie tebetiriami. Tais pačiais metais brigados generolas A. Eksonas, 1947 m. tarnavęs Rait-Petersono bazėje, patvirtino, kad į bazę buvo pristatytos NSO nuolaužos.

Daugiaprasmis ir Dž. Bušo pareiškimas, 2003 m. pristatant Kongresui kitų metų biudžetą: „keletas per paskutinį dešimtmetį padarytų svarbių mokslinių atradimų rodo, kad gyvenami pasauliai už Žemės ribų kur kas realesni, nei laikyta anksčiau. Tikriausiai egzistuoja ateiviai iš kosmoso, o jų aptikimas – tik laiko klausimas".

Atrodo, kad informacija apie NSO taip smarkiai slepiama, kad ją sunkiai gauna net JAV prezidentai. Išsakyta keli galimi tokio įslaptinimo paaiškinimai: visuomenės panikos baimė, valdžios autoritetas, technologinio pranašumo išsaugojimas. Ir galiausiai VSETI direktorius S. Griras pateikė savo versiją, pagal kurią buvo atrasti tokie pažangūs metodai, kad dabartinės technologijos galėtų tapti nereikalingos, nereiktų naudoti naftos, dujų, anglies ir net atominės energijos. Tačiau tai sukeltų masinį didžiųjų korporacijų žlugimą ir chaosą pasaulio ekonomikoje. O kartu siekiama ir nuslėpti nuo ateivių, kad tiriamos jų technologijos, siekiant sukurti apsigynimo nuo jų priemones.