- 0.0 Reitingas
- 1961 Peržiūros
Žemei nustojus suktis, mes įgytume papildomo svorio (ne masės), nors tai, ko gero, tą akimirką rūpėtų mažiausiai. Mūsų planetos sukimasis aplink savo ašį yra labai svarbus ir tiesiogine prasme dovanoja mums gyvenimą. Jei ji nesisuktų, kažin ar vaikštinėtume jos paviršiumi ir kvėpuotume atmosferos oru.
Ties pusiauju Žemės paviršius ir visa, kas yra ant jo, sukasi 465 m/s greičiu. Jei pakylame į orą, Žemė po mumis stovi vietoje, nes iš inercijos mes taip pat sukamės. Tad akimirksniu sustabdžius visus Žemės sukimosi aplink savo ašį procesus, įvyktų katastrofa.
Planetoje prasidėtų neregėtos galios pasaulinė superaudra. Šių oro gūsių trinties į sustojusios Žemės paviršių pakaktų kilti globaliems gaisrams.
Žemei nustojus suktis visa kas nebuvo kaip reikiant pritvirtinta prie planetos paviršiaus (įskaitant ir mus visus), iš inercijos skrietų toliau – maždaug po 0,5 km per sekundę arba po 1 600 km/val. rytų kryptimi.
1 600 km/val. išskrieti į kosmosą nepakaktų, tam reiktų įsibėgėti maždaug iki 40 000 km/val. Vis dėlto, mūsų kūnai tokioje situacijoje skrietų 9,5 kalibro kulkos greičiu. Daugiau šansų išgyventi turėtų lėktuvais skrendantys keleiviai, dar daugiau šansų – Tarptautinės kosminės stoties darbuotojai.
Tiesa, vargu ar nusileidus jų kas nors lauktų apačioje – nusileidimo takai būtų virtę milžiniškais nuolaužų kapinynais.
Atrodytų, visai neblogus išgyvenimo šansus turėtų turėti visai palei pat Žemės ašigalius atsidūrę žmonės. Tačiau Žemei nustojus suktis visą jos rutulį (taip pat ir ašigalius) nusiaubtų beprecedentės galios vėjo gūsiai, švilpiantys atominės bombos sprogimo bangos greičiu. Savaime suprantama, planetoje prasidėtų neregėtos galios pasaulinė superaudra. Šių oro gūsių trinties į sustojusios Žemės paviršių pakaktų kilti globaliems gaisrams.
O kaipgi Saulė? Saulė sustotų viename dangaus taške. Ir para tada truktų ne 24 val., o 365 dienas. Žemei nustojus suktis, išsijungtų ir Žemės magnetinis laukas. Nuogą planetą netruktų nutvilkyti mirtini jonizuotų dalelių srautai iš Saulės ir iš atokesnių kosmoso kampelių.
O kas nutiktų su vandenynais? Ramusis vandenynas visu baisumu mestųsi ant Andų grandinės ir, ko gero, be vargo ją perliptų, paskandindamas ir Šiaurės, ir Pietų Ameriką.
Panašus likimas lauktų ir Europos bei Afrikos dėl Atlanto vandenyno. Beje, cunamio bangos po kurio laiko panašiu intensyvumu atslūgtų. Kitaip tariant, jų kelyje atsidūrę sausumos plotai būtų nuvelėti abiem kryptimis.
Tačiau cunamio bangų vanduo galiausiai pradėtų srūti ašigalių link, kur gravitacija dabar būtų stipresnė. Ir ten kuriam laikui pasiliktų. Tačiau prieš jam sugrįžtant į dalį ankstesnių pozicijų, ties pusiauju būtų sausa. Beje, pati Žemė, kuri yra šiek tiek suplota ir išsipūtusi ties pusiauju, virstu beveik idealios sferos formos rutuliu.
Источник: Перейти