Gyvenimas po mirties tęsiasi amžinai

JAV išleista knyga „Biocentrizmas. Gyvybė ir sąmonė – tikrosios visatos prigimties pažinimo raktai“. Knygos autorius mokslininkas Robertas Lanca (Robert Lanza) neabejoja, kad gyvenimas nesibaigia kūno mirtimi, o tęsiasi amžinai.

R.Lanca – regeneracinės medicinos specialistas ir firmos „Advanced Cell Technology“ vadovas. Anksčiau jis garsėjo kamieninių ląstelių tyrinėjimais, jam pavyko keletas eksperimentų klonuojant nykstančių rūšių gyvūnus. Bet prieš keletą metų mokslininkas susižavėjo fizika, kvantine mechanika ir astrofizika. Iš viso to gimė naujojo biocentrizmo teorija, kurią profesorius ir propaguoja. Pagal jo teoriją mirties nėra. Ji – iliuzija, atsirandanti žmonių sąmonėje. O atsiranda todėl, kad žmogus sutapatina save su savo kūnu, žino, kad anksčiau ar vėliau kūnas mirs, ir mano, kad mirs drauge su juo. O iš tiesų sąmonė egzistuoja už laiko ir erdvės ribų, gali būti bet kur – ir žmogaus kūne, ir už jo. Tai puikiai derinasi prie kvantinės mechanikos dėsnių, pagal kuriuos kokia nors dalelė gali atsidurti ir šen, ir ten, o kokio nors įvykio variantų gali būti daugybė, kartais nesuskaičiuojama. R.Lanca tiki, kad egzistuoja daugybė visatų, kuriose ir realizuojasi visi įmanomi įvykių variantai. Vienoje visatoje kūnas mirė, o kitoje toliau gyvena, perėmęs sąmonę, kuri nutekėjo į tą visatą. Kitaip tariant, mirštantysis, lėkdamas garsiuoju tuneliu, patenka ne į pragarą ar rojų, o į tokį patį pasaulį, kuriame gyveno, tik vėl gyvas. Ir taip – iki begalybės.

Tie fizikai ir astrofizikai, kurie samprotauja apie paralelinius pasaulius, t.y. mano, kad visatų yra daug. „Multiverse“ (multivisata) – taip vadinasi jų ginama mokslo koncepcija. Jie tvirtina, kad nėra fizikos dėsnių, pagal kuriuos nebūtų įmanomas paralelinių pasaulių egzistavimas. Pirmasis apie juos 1895 m. prakalbo fantastas Herbertas Velsas (Herbert Wells) apsakyme „Durys sienoje“. O po 62 metų jo idėją disertacijoje išplėtojo Prinstono universiteto absolventas Hju Everetas (Hugh Everett). Jos esmė: kiekvieną akimirksnį visata skaidosi į nesuskaičiuojamą daugybę panašių į save. O jau kitą akimirką lygiai taip pat skyla ir tos „naujagimės“. Kiekviename iš tų pasaulių egzistuojate jūs. Viename – skaitote šį straipsnį, kitame žiūrite televizorių. „Postūmis pasauliams daugintis – mūsų poelgiai, – aiškino H.Everetas. – Vos padarome kokį nors pasirinkimą, viena visata virsta dviem, su įvairiais likimo variantais“.

Kad mūsų visata ne vieniša, liudija ir duomenys, gauti kosminiu Planko teleskopu. Jų pagrindu mokslininkai sudarė tiksliausią mikrobangų fono, vadinamojo reliktinio spinduliavimo, išlikusio nuo mūsų visatos gimimo akimirkos, žemėlapį. Ir pamatė jame daugybę tamsių vietų – kažkokių skylių ir ilgų proplėšų.

Taigi, vietų – kitų visatų, į kurias pagal naujojo biocentrizmo teoriją galėtų nuskrieti siela, – daugybė. O ar ji pati egzistuoja? Amžinos sielos egzistavimu neabejoja profesorius Stiuartas Hamerofas (Stuart Hameroff) iš Arizonos universiteto. Jau pernai jis paskelbė radęs įrodymų, kad žmogaus sąmonė po mirties neišnyksta. S.Hamerofo manymu, žmogaus smegenys – tobulas kvantinis kompiuteris, siela arba sąmonė – informacija, sukaupta kvantiniu lygiu. Ji gali būti perduota: kūnui žuvus, kvantinė informacija susilieja su mūsų visata ir ten egzistuoja visąlaik. O biocentristas R.Lanca įrodinėja, kad ji išskrieja į kitą visatą.

Vadinasi, nieko iš principo naujo R.Lancos biocentrizme nėra – apie pomirtinį pasaulį seniai kalba religija. Mokslininkui tik lieka prie jos pritaikyti savo koncepciją, juk kol kas Dievo vaidmeniui joje vietos nelieka.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“