Transilvanijos burtininkas

Praėjusio amžiaus pradžioje Rumunijoje gyveno fenomenaliomis savybėmis pasižymintis Ilija Merkulesku, kuris policijoje buvo vadinamas Nenormaliu auksarankiu. Vyras iš tiesų buvo auksarankis, galėjo atlikti bet kokius darbus, be to, jis buvo gana apsiskaitęs, nors ir girtuoklis.

Visų galų meistras – tai toks žmogus, kuris moka praktiškai viską. Štai toks žmogus ir įsidarbino Karpatų banke. Vieną dieną prieš banko uždarymą Ilija pasislėpė tualete, naktį pateko į saugyklą, pagrobė 25 tūkstančius lėjų iš seifo ir pasišalino iš pastato.

Policijai nebuvo sunku išsiaiškinti, kas tas grobikas. Netrukus Merkulesku buvo areštuotas vyninėje, nugabentas į policiją ir uždarytas kameroje iki ryto. Tačiau nesuprantamu būdu vyras pasišalino iš kameros ir tą pačią naktį vėl atsidūrė toje pačioje vyninėje.

Ilija už banko apiplėšimą buvo nuteistas. Bausmę turėjo atlikti netoli Jasų esančioje liejykloje, kasdamas rūdą. Tačiau dirbo jis nelabai ilgai. Vieną dieną kalinys dingo, tarsi skradžiai žemę prasmego. Po poros dienų policininkai, užsukę į jiems žinomą vyninę, pastebėjo žmogų, kuris buvo labai panašus į pabėgusį kalinį. Jis buvo areštuotas ir nugabentas į sulaikymo kamerą, kurios sienos buvo sumūrytos iš plytų. Po kiek laiko prižiūrėtojas pastebėjo, kad areštuotasis jau buvo išlupęs kelias plytas iš sienos. Buvo pakviestas kalėjimo viršininkas, kuriam vyras pasakė esąs grafas Montekristas.

Kalėjimo viršininkas tik pasikasė pakaušį ir liepė išsiųsti įtariamąjį į psichiatrijos kliniką, kur šis buvo patalpintas kameroje su pacientais, kurie visi, įtariama, simuliavo ligą. Šioje kameroje buvojau keletas „Napoleonų”. Bėglys pažadėjo prižiūrėtojai Paulinai, kad būtinai pabėgs iš klinikos.

Ir šį pažadą ištesėjo. Tiesa, prieš tai buvo užrašyti labai įdomūs vyro parodymai. Tuo metu Rumunijoje buvo išbandomas primityvus melo detektorius, pavadintas „Alaviju”. Kalnuose užaugęs augalas kažkokiu būdu reaguodavo į žmogaus sakomą tiesą ir melą. Psichiatrijos klinikoje dirbę mokslininkai manė, kad, galimas dalykas, kažkada seniau Transilvanijos kalnuose augalai ir žmonės buvo labai artimi. Bet kokiu atveju, kai apklausiamasis žmogus meluodavo, prietaiso rodyklė iš karto sujudėdavo.

Ir štai, dalyvaujant klinikos administracijai bei kitiems oficialiems asmenims, susijusiems su melo detektoriaus bandymais, prie Ilijos Merkulesku kūno buvo pajungtas prietaisas. Šioje apklausoje dalyvavo kalėjimo administracijos atstovas kapitonas Tubokaris, klinikos atstovas daktaras Titokas Eminesku, banko atstovai, kurie labiausiai norėjo sužinoti, kokiu būdu pavyko atidaryti seifą, korespondentė Bara Obrežek, kurios reportažas „Transilvanijos burtininkas” ir pateikiamas, tiesa, šiek tiek sutrumpintas.

Apklausiamasis Ilija Merkulesku buvo įvestas į transo būseną ir, kaip teigė korespondentė, į klausimus atsakinėjo kažkokios kito pasaulio būtybės balsu.

Daktaras: Ar jūs pats, be pašalinės pagalbos, pasigaminote rakto kopiją, kuriuo atrakinote seifą Karpatų banke?

Ilija: Metalas paklūsta mano rankoms! Mano delnai tarsi minkė šį lygų metalą. Kaip gi jis galėjo nebūti paklusnus mano rankoms, jeigu jame yra mano sielos ugnelė, kurią saugo delnai? Šios ugnelės pagalba galima atrakinti bet kokius užraktus.

Daktaras: Kapitonas Tubokaris nesupranta, kaip galima paversti ir rūdą tokia paklusnia ir pabėgti iš kasyklos.

Ilija: Atsigulęs ant žemės, įsikūnijau į ją, viduje pajutau, koks liejinys bus išlietas iš šios rūdos. Pasijutau tarsi pripildytas metalo. Aš galiu į bet ką įsikūnyti.

Daktaras: Kokiu būdu iš kalėjimo sienos ištraukėte plytas, kurios dar XVI amžiuje buvo sumūrytos garsiuoju turkų mišiniu? Negi turkai taip blogai dirbo?

Ilija: Mišinys tarsi viena ranka laiko plytą. Gali būti, kad tai to paties turkų mūrininko ranka. Bet kuriame darbe lieka dalis žmogaus sielos, nors pats žmogus gali būti jau seniai miręs. Teatleidžia man Dievas, kad įsikūnijau į turko sielą.

Daktaras: O į gyvą žmogų ar nebandėte įsikūnyti? Pavyzdžiui, į klinikos prižiūrėtoją Pauliną?

Ilija: Juk ji apkabindavo sanitarą Steinikę štai šiomis mano rankomis… Ir mano ausimis klausydavosi, kaip sanitaras nustebęs sakydavo: „Paula, tave tarsi kažkas pakeitė! Kas tau „užplaukė”?” Anksčiau taip pat priversdavau „užplaukti” policininkus.

Daktaras: Tai mes dar išsiaiškinsime. O kaip jūs sugebėsite įvykdyti Paulinai duotą pažadą pabėgti iš klinikos? Jūs galite susidoroti su akmeninėmis sienomis, granitu?

Ilija: Akmeninė siena man visiškai kitokia nei kitiems žmonėms. Granito grūdai man – kaip sudygę javai… Iš plyšelių teka akmens jėga ir persiduoda man.

Daktaras: Visa tai įdomu, tačiau policijai nelabai reikšminga. Sakykite, ar jūs be grotų, sienų, doros merginos sielos dar su kuo nors dirbate? Pavyzdžiui, gamykloje?

Ilija: Dirbau suvirinimo ceche! Daktare, ar jūs žinote, kas tai yra ugnies lankas? Na, iš kur jums žinoti! O štai aš šį lanką išimu iš metalo… Ja ir maišau metalą. Plaukiu geležimi, paverčiu jį upeliu, kuris po to iš karto pavirsta siūle. Visa, kas egzistuoja šiame pasaulyje, turi savo lanką. Tai – raktas, padedantis labai daug ką atidaryti.

Bara Obrežek savo reportažą baigė liudijimu, kad melo detektorius rodė, jog Ilija Merkulesku nemeluoja. Savo reportažo pabaigoje korespondentė parašė tokius žodžius:

„Kitą dieną po apklausos Ilija dingo iš klinikos. Gal tai ir tiesa, kad daugelis pasaulyje turi savo užraktą – žmoniškąją „ugnelę”. Gal ji visą laiką vedė šį vyrą prie kokios slaptos materijos sielos. Ar ne dėl šios žmogiškosios ugnelės ir materija, ir visa tai, kas yra dvasiška, žmogiška, kartais persiduoda vieni kitiems? Kaip teigė mąstytojas Ciolkovskis, gali būti, kad materija turi savo dvasią”.

Šaltinis: Mįslės ir Faktai