Genialioji beprotybė

 

Vincentas Van Gogas skurdo – kitaip nepasakysi: tapytojas buvo tikras vargšas, jo paveikslų niekas nepirko. O ir asmeniniame gyvenime buvo nelaimingas. Dailininkų bendruomenė nelaikė Van Gogo savu, beveik visi manė jį neturint nė kruopelės talento.

Išsekintas psichologiškai ir fiziškai tokio gyvenimo, Van Gogas prarado sveikatą. Tačiau gydytojai niekaip negalėjo rasti paaiškinimo keistiems jo nervų priepuoliams, kurie su laiku tik stiprėjo. Atėjus rudeniui ir artėjant žiemai, Van Gogas panirdavo į depresiją.

1888 metų pavasarį, po eilinio konflikto su bičiuliu tapytoju Poliu Gogenu, Van Gogas nusipjovė dalį ausies. Tada suvyniojo ją į skepetą, patraukė į savo mėgstamiausią viešnamį, kur įteikė šią „dovaną“ vienai iš prostitučių.

1889-aisiais Van Gogas jau reguliariai patekdavo tai į vieną, tai į kitą psichiatrijos gydyklą. Jo nepaliovė kamavusios haliucinacijos, kliedesių ir agresijos priepuoliai... Galiausiai 1890 metais jis nusišovė.

Šiuolaikiniai psichiatrai mano, kad garsusis dailininkas sirgo šizofrenija, epilepsija ir maniakine depresine psichoze.

Dar 1863 metais italas gydytojas kriminologas Čezarė Lombrosas išleido knygą „Genialumas ir pamišimas“, kurioje nubrėžė savotišką lygiagretę tarp didžių istorijos asmenybių ir pamišėlių. Mokslininkas pateikė labai tiesmuką teoriją: visi genijai yra bepročiai, o jų kūriniai – ligoto proto produktas.

Anot Č. Lombroso, genijų psichika ypatinga, ne tokia kaip kitų žmonių: jie jautresni ir dirglesni, jiems būdingas vidinis nerimas ir savimeilė, taip pat daugybė keistenybių.

Italo psichiatro knyga XIX a. sukėlė daug bangų. Kolegos kritikavo Č. Lombrosą už tokias diagnozes, paremtas iš konteksto išpeštais žymių žmonių gyvenimo epizodais. Tačiau prabėgo beveik pusantro šimtmečio, ir 2004-aisiais jau Rusijoje paskelbti mokslinių tyrimų rezultatai iš dalies patvirtino Č. Lombroso teoriją.

 

 

Psichiatras Aleksejus Šuvalovas, per dešimtmečius surinkęs šimtus duomenų apie neeilines asmenybes, priėjo prie išvados, jog šių žmonių genialumo priežastis slypėjo jų ligotoje psichikoje.

Štai XIX a. vokiečių kompozitorių Robertą Šumaną irgi lankė haliucinacijos: kalbantys stalai, į akordus bei muzikines frazes susidedantys garsai... Jis nuoširdžiai tikėjo, kad miręs kolega Francas Šubertas ir Feliksas Mendelsonas diktuoja jam muziką.

Psichikos liga gabiam muzikui pirmąsyk pasireiškė, kai jam tebuvo 23-eji, itin sunkiu depresijos priepuoliu, kurį keliskart keitė „egzaltacijos“ epizodai. Paskui su metais R. Šumanui išsivystė metalinių daiktų fobija, jis bijojo būti nunuodytas.

1854 metais R. Šumanas pabandė nusižudyti, po to, savo paties pageidavimu, buvo paguldytas į psichiatrijos ligoninę. Ten jam buvo diagnozuota „psichotinė melancholija“. Už gydyklos sienų kompozitorius praleido paskutinius dvejus savo gyvenimo metus – jo sveikata per tą laiką nė kiek nepasitaisė.

Pasaulinio garso serbų kilmės amerikietis išradėjas ir mokslininkas Nikola Tesla buvo liguistai uždaras žmogus. Jis neturėjo nei savo namų, nei kitos nuosavybės. N. Tesla nakvodavo tiesiog savo laboratorijoje arba viename iš Niujorko viešbučių – tačiau ne bet kuriame. Genijus apsigyvendavo apartamentuose tik tų viešbučių, kurių numeris dalydavosi iš trijų. Ir perdien sunaudodavo iki 18 rankšluosčių, nes paniškai bijojo mikrobų, todėl stengėsi vengti net rankos paspaudimo. Jei nepavykdavo, mokslininkas ilgam dingdavo vonios kambaryje – plaudavosi rankas.

Jeigu N. Teslai pusryčiaujant ar pietaujant restorane ant stalo nutūpdavo musė, jis reikalaudavo padavėjo atnešti naują porciją.

Taip pat N. Tesla niekada nesėsdavo prie vieno stalo su moterimis. Dailiosios lyties atstovių plaukai, perlų karoliai ir auskarai jam kėlė siaubą.

Psichiatras A. Šuvalovas psichopatologiniuose N. Teslos simptomuose įžvelgė šizotipinio sutrikimo požymių. Tačiau ir tarp savo tautiečių rusas mokslininkas turėjo apsčiai panašaus elgesio pavyzdžių. Kad ir XIX a. rusų tapytoją Izaoką Levitaną, visą gyvenimą kentėjusi dėl maniakinės depresinės psichozės ir keliskart bandžiusį pakelti prieš save ranką.

Paskutinius du savo gyvenimo dešimtmečius rašytojas Nikolajus Gogolis sirgo ta pačia psichikos liga, kaip ir I. Levitanas. Dar jį kamavo tafefobija – baimė būti palaidotam gyvam, mat nuo 1839 metų, kai persirgo maliariniu encefalitu, N. Gogolį dažnai ištikdavo alpulio priepuoliai, po kurių jis ilgai miegodavo.

Tačiau ar galėjo N. Gogolis, kaip teigia legenda, būti palaidotas gyvas? Ar tikrai ekshumavus rašytoją jo karsto vidinė apdaila buvo it nagais sudraskyta, o kūnas – nenatūraliai susirietęs?

Rusijos mokslininkai, tyrę rašytojo ligos istoriją, išanalizavo 439 su tuo susijusius dokumentus. Ir sensacingą mirties priežastį iškart atmetė: pasak jų, N. Gogolio ekshumacija įvyko praėjus aštuoniems dešimtmečiams po mirties, kai iš palaikų lieka tik pavieniai, nebesujungti kaulai, o medžiagos, iš kurių pagamintas karstas, neatpažįstamai pasikeičia.

 

 

Reliatyvumo teorijos kūrėjas, Nobelio premijos laureatas ir vienas šiuolaikinės fizikos pradininkų Albertas Einšteinas gimė didele galva ir kampuota kaukole. Kalbėti pradėjo labai vėlai, ir šis faktas buvo būsimų jo bendravimo bei mokymosi sutrikimų pranašas.

Mokykloje A. Einšteinui sunkiai sekėsi mokytis kalbų – greičiausiai taip pasireiškė disleksija, kuria berniukas sirgo. Jaunojo Alberto psichika buvo labai nestabili, jam buvo būdingi dažni nuotaikos svyravimai. Vaikas augo stebėtinai uždaras ir flegmatiškas, nors kartu itin konfliktiškas bei ūmus. Paauglystėje A. Einšteino pykčio priepuoliai itin padažnėjo. Jis niekino savo mokytojus, nuolat su jais konfliktuodavo. Kartą Albertas sviedė į savo seserį Mają kėglių rutulį, kitąsyk vos nepraskėlė jai galvos kastuvėliu. Moralės požiūriu mokslininkas neturėjo jokių principų. Kai manė, kad apie tai niekas nesužinos, lengvai galėdavo ryžtis nesąžiningiems poelgiams.

Kai kurie specialistai tvirtina esant daugybės įrodymų, jog A. Einšteinas buvo šizoidinė asmenybė. Yra mokslininkų, manančių, kad mokslininkas buvo šizofrenijos geno nešiotojas – nors pats A. Einšteinas šia liga nesirgo, ji buvo diagnozuota jo sūnui. Vis dėlto minėtas genas turėjo veikti protinę mokslininko veiklą ir psichinę sveikatą.

 

 

Psichoanalizės pradininkas Zig-mundas Froidas ir austrų kilmės britų psichoanalitikė Melanė Klain manė, jog kiekvienam žmogui nuo gimimo daugiau ar mažiau būdingas mirties instinktas. Šis impulsas esą gali pasireikšti savęs naikinimu, polinkiu į savižudybę, net iškrypimais.

Šiuolaikiniai mokslininkai, tyrinėjantys didžiąsias praeities asmenybes, mano tokių susižavėjimo mirtimi atspindžių įžvelgę daugelio jų gyvenimuose. Dažniausiai genijui tenkantis likimas – kančios ir sunki dalia. Ir ypač tai esą būdinga poetams – jų atžvilgiu ši teorija yra greičiau taisyklė nei išimtis.

Vienas ryškiausių to pavyzdžių – rusų poetė Marina Cvetajeva, niekada neslėpusi, jog nebrangina gyvenimo, ir rašiusi apie tai savo eilėse (taip pat ir kad ji norinti ne šiaip mirti, bet merdėti).

Pirmąsyk M. Cvetajeva pabandė nusižudyti būdama 17 metų. Sulaukusi 48-erių, 1941 metais poetė pasikorė.

 

 

Imanuelis Kantas manė, kad būti genijumi – tai turėti talentą kurti tai, kam negalima pritaikyti jokių apčiuopiamų taisyklių. O beprotybė, kaip mano kai kurie mokslininkai, kaip tik ir gali paskatinti neordinariems kūrybiniams sprendimams.

Ir tikrai: yra daug tyrinėtojų, manančių, jog šedevrai gimsta ne iš jų autorių sąmonės – jie sukuriami nesąmoningai. Tai, beje, patvirtina ir patys genijai.

Rašytojas Levas Tolstojus ne kartą yra sakęs, jog dažnai rašo tarsi prieš savo valią, vidinių impulsų genamas. Rusų kompozitorius Aleksandras Skriabinas tvirtino, jog kartais „kažkas kitas“ valdo jo rankas. Na, o romantiškosios poezijos genijus Džordžas Baironas tiesiai šviesiai sakydavo, jog į jį įsikūnija demonas. Panašių elgesio sutrikimų pastebėdavo ir Johano Gėtės artimieji – draugai net įtarė, kad jam vaidendavosi piktosios dvasios...

Pirmasis epilepsijos priepuolis garsųjį rusų rašytoją Fiodorą Dostojevskį ištiko, kai jam buvo šiek tiek per trisdešimt. Paskui priepuoliai kartodavosi kartą ar du per mėnesį. Po jų rašytojas turėdavo lovoje praleisti ne mažiau kaip tris dienas: jam pasireikšdavo atminties praradimo epizodai, depresija. Liga nepaprastai kankino F. Dostojevskį, tačiau labiau jis bijojo išgyti. Mat kelios sekundės prieš priepuolį rašytoją ištikdavo ekstazė, suteikdavusi visiškos harmonijos jausmą. „Visi jūs, sveiki žmonės, nė nenutuokiate, kas tai yra laimė, – laimė, kurią patiriame mes, epileptikai“, – rašė jis.

Specialistai neabejoja, kad epilepsijos priepuoliai turėjo didžiulę įtaką F. Dostojevskio kūriniams. Kai kurie net įtaria, jog rašytojas sąmoningai juos provokuodavo – kad galėtų toliau rašyti. Juolab kad šios ligos eiga F. Dostojevskio atveju buvo ne visai įprasta. Traukulių priepuoliai jį ištikdavo nereguliariai ir labai priklausė nuo išorės sąlygų. Pavyzdžiui, ramioje aplinkoje priepuolių nebūdavo, o paprastai epilepsijai tai nebūdinga. Gyvenimo pabaigoje F. Dostojevskį priepuoliai išvis liovėsi kamavę, tai nesuvokiama, nes tokios ligos savaime nepraeina, o rašytojas niekada nesigydė – pernelyg brangus jam buvo šis įkvėpimo šaltinis.

Kita vertus, F. Dostojevskiui pasireiškė asmenybės pakitimai, būdingi epileptikams. Anot rašytojo gyvenimą tyrinėjusių psichologų, jis garsėjo despotišku, ūmiu būdu, buvo nevaldomas siekdamas malonumų (garsėjo ir nesantuokiniais ryšiais, ir kaip azartiškas kortuotojas), savimyla, turėjo polinkį į ekshibicionizmą ir mėgo žeminti aplinkinius. Bet kartu F. Dostojevskis buvo sentimentalus iki ašarų ir nepaprastai įžeidus...

Senų laikų psichiatrai išskirdavo tokią ligą, kaip isterinė epilepsija. Dabar niekas nesužinos, sirgo F. Dostojevskis epilepsija ar tik isterija, bet faktas, jog tai buvo liguista asmenybė, kurios psichologinė patologija ir lėmė genialumą.

 

 

Daugelis psichiatrų sieja genialumą su psichikos sutrikimais. Ši teorija gali atrodyti neįtikima, tačiau didelė tikimybė, jog ji teisinga. Sprendžiant iš genialių žmonių biografijų, beveik visi jie buvo keistoki žmonės, neretai išsiskiriantys akivaizdžiomis psichikos anomalijomis. Tai, kas atrodo normalu jiems, paprastai šokiruoja paprastus žmones.

Tiesa, mokslininkams genialumo ir pamišimo ryšys dar nėra visiškai aiškus – ši paslaptis slypi pernelyg giliai, kad ją pasiektų. Kol kas tvirtai galima pasakyti tik viena: genijai – ne tokie žmonės kaip visi, jų protas nesuvaržytas dogmų. Ir tai lemia jų unikalų indėlį į žmonijos istoriją.