Vyrai juodais drabužiais – kas jie tokie?

Žmonių, kurie tariamai turėjo kontaktų su ateiviais, pasakojimuose nemaža dalis yra pasakojimų apie taip vadinamus žmones juodais drabužiais, kurie sutrumpintai vadinami MIB (trumpinys iš angliško pavadinimo „men in black” – žmonės juodais drabužiais).

Paprastai jie apibūdinami kaip kažkokie žmonės-robotai, kalbantys monotonišku balsu, turintys veidus, kurie nerodo jokių emocijų. Yra manoma, kad šie paslaptingi asmenys pasirodo tais atvejais, kai reikia daryti spaudimą ar gąsdinti žmones, kurie ruošiasi kažką papasakoti apie pamatytus NSO arba kontaktus su ateiviais.

Ypatingi požymiai

Štai kas apie „žmones juodais rūbais” pasakojama vienoje NSO enciklopedijų: „Jie panašūs į įprastus žemiečius, apsirengę tamsiais rūbais. Ugis – 1,5-2 m, svoris – 82-100 kg, akys jautriai reaguoja į šviesą, visada nešioja tamsius akinius, lūpos – plonos, plaukai – juodi, oda – balta, išblyškusi. Neišraiškingas veidas, monotoniškas balsas, nevikrūs, tarsi kokių robotų, judesiai. Savo kalboje dažnai naudoja pompastiškus posakius. Kas jie tokie – paranormalūs reginiai, ateiviai iš kitų planetų ar biologiniai robotai, kuriuos ateiviai pasiuntė stebėti, kad kiek galima mažiau informacijos būtų paskleista apie jų šeimininkus?

Dažniausiai šios būtybės pasirodo po tris, rečiau – po vieną. Važinėja juodos spalvos automobiliais – JAV „kadilakais”, Anglijoje dažniausiai „jaguarais”. Nors šie automobiliai yra seno modelio, liudininkai teigia, kad jie atrodo, tarsi būtų ką tik nuvažiavę nuo konvejerio. Kartais „žmonės juodais drabužiais” NSO buvimo liudininkus persekioja juodais malūnsparniais. Nežiūrint į tai, kad nepažįstamieji gąsdina tuos, kas matė NSO, nėra nė vieno atvejo, kad jie ką nors būtų blogo padarę žmonėms, nepaklausiusiems jų perspėjimų”.

Nepažįstamojo vizitas

1976 metais psichologijos daktaras ir hipnotizuotojas Herbertas Hopkinsas dirbo Majamyje (JAV) galimų kontaktų su NSO užmezgimo konsultantu. Buvo gražus rugsėjo vakaras, mokslininko žmona ir vaikai išvyko pasivaikščioti, o vyras namuose liko vienas. Netrukus suskambėjo telefono skambutis. Skambinantysis prisistatė Naujojo Džersio valstijos ufologijos organizacijos viceprezidentu ir paprašė daktarą leisti jį aplankyti tą patį vakarą, nes reikia apsvarstyti kai kuriuos klausimus. Hopkinsas sutiko. Jis nuėjo prie šalutinio įėjimo į namą, norėdamas uždegti kieme šviesą, kad atvykęs svečias matytų, kur pastatyti automobilį. Mokslininkas tiesiog sustingo, kai pamatė, kad nepažįstamasis jau lipo laipteliais prie pagrindinių durų.

Vėliau mokslininkas šį keistą epizodą taip pakomentavo: „Nemačiau jokio automobilio, kuriuo atvažiavo nepažįstamasis. Net jeigu ir būtų buvęs automobilis, jis taip greitai nebūtų galėjęs pasiekti mūsų namo”. Svečias buvo apsirengęs juodu kostiumu, ant galvos buvo juoda skrybėlė, tokios pat spalvos kaklaraištis, batai ir akinamai balti marškiniai. Daktaras Hopkinsas pastebėjo: „Šis žmogus buvo panašus į laidojimo biuro darbuotoją ar į blogai užsimaskavusį FTB agentą. Nepažįstamojo rūbai buvo nepriekaištingi – švarke nė vienos raukšlelės, kelnės puikiai išlygintos. Kai jis nusiėmė skrybėlę, pasirodė visiškai plika galva. Nebuvo jokių plaukų – netgi antakių ir blakstienų. Veido oda buvo balta, tarsi numirėlio, tačiau lūpos – ryškiai raudonos”.

Pokalbio metu nepažįstamasis vieną kartą netyčia perbraukė pirštine apmauta ranka per lūpas, o daktaras liko sukrėstas, pastebėjęs, kad lūpos išsiterliojo, o ant pirštinės liko ryškus lūpų dažų pėdsakas! Ir tai nebuvo vienintelė keistenybė. Svečias netikėtai pasakė, kad jis žino, jog namo šeimininko kišenėje yra dvi monetos. Taip iš tikrųjų ir buvo. Po to „žmogus juodais rūbais” paprašė, kad Hopkinsas vieną monetą įdėtų sau į delną ir įdėmiai ją stebėtų. Mokslininkas įvykdė šį prašymą, jo akyse moneta iš pradžių prarado kontūrus, o po to visiškai išnyko! Nepažįstamasis pasakė: „Nei jūs, nei kas nors kitas šioje planetoje šios monetos daugiau nematys”.

Po to pokalbis pasisuko ufologijos tema. Buvo kalbama pačiomis bendriausiomis temomis. Mokslininkas nusistebėjo, kad dėl tokių tuščių kalbų buvo prašoma leisti su juo susitikti. Po to Hopkinsas pastebėjo, kad svečio kalba ėmė lėtėti. Atrodė, kad jis pradeda snausti. Vyriškis kiek palaukė, atsistojo ir vos girdimu balsu pasakė: „Pas mane baigiasi energija… turiu eiti… iki pasimatymo”.

Jis nuėjo link durų, o jo išvaizda neatrodė labai gera. Daktaras Hopkinsas prisiminė, kad, lydėdamas svečią, pastebėjo akinamai ryškią šviesą – žymiai ryškesnę, nei skleidžia įprastų automobilių šviestuvai. Tuo metu daktaras pagalvojo, kad tai nepažįstamojo automobilis, tačiau jis nei matė, nei girdėjo, kaip jis privažiavo prie namo.

Jau vėliau, kai namo sugrįžo Hopkinso žmona su vaikais, visa šeima išėjo atidžiai apžiūrėti kelio šalia namo ir aptiko pėdsakus, kuriuos niekaip negalėjo palikti automobilio padangos, nes jie buvo pačiame kelio viduryje. Be to, buvo tik vienas pėdsakas, tarsi nepažįstamasis iškeliavo motociklu ar dviračiu.

Reikia pažymėti, kad daktaro Hopkinso pateiktas „žmogaus juodais rūbais” aprašymas yra pats detaliausias iš visų turimų. Dėl to kyla keletas klausimų. Pirmiausia, ar negalėjo pats mokslininkas išsigalvoti šios istorijos?

Žinoma, kad visa tai galėjo būti prasimanymas. Tačiau kaip tada paaiškinti pėdsaką ant kelio ir keistus telefono skambučius, kurie nedavė ramybės šeimos nariams iš karto po nepažįstamojo vizito? Sprendžiant iš visko, „žmogus juodais rūbais” tikrai lankėsi, tačiau lieka paslaptimi kas jis ir iš kur atsirado.

Mažylės Elės ašaros

Dar viena istorija. Šį nutikimą jauna amerikietė Elė Maikroft tikriausiai nepamirš visą gyvenimą. Pamačiusi danguje keistą objektą, panašų į suplotą skrybėlę, ji išsigando ir , savaime suprantama, apie tai papasakojo suaugusiems. Praėjo nedaug laiko, į namus, kur mergaitė gyveno su savo tėvais, atvyko du juodais kostiumais apsirengę vyrai su juodomis skrybėlėmis ant galvų. Jie pasakė, kad nori pakalbėti su mergaite.

Vienas iš atvykusiųjų, vienarankis, pasivadino komandoru ir pasakė, kad rankos neteko kare. Antras beveik nieko nekalbėjo. Jis atsisėdo ant kėdės ir ant kelių pasidėjo nedidelę dėžutę, paaiškindamas, kad tai yra magnetofonas. Tačiau daugiau nei per keturias valandas, kurias vyko pokalbis, jis nė karto neįdėjo naujos juostelės, nieko neįjungė ir neišjungė. Mergaitės tėvai irgi buvo kambaryje, tačiau pokalbyje nedalyvavo.

Iš pradžių svečias paklausė Elės, ką ji matė. Po to komandoras pasakė, kad tai nebuvo jokia skraidanti lėkštė, o debesis ar meteorologinis zondas. Tačiau mergaitė ir toliau tvirtino savo, į ką nepažįstamasis pasakė, kad ji, tikriausiai, viską išsigalvojo. Mergaitė net pradėjo verkti iš apmaudo. Tada komandoras pasakė, kad ji, gal būt, kažką ir matė, tačiau jai geriau apie tai tylėti, nes priešingu atveju gali būti nemalonumų. Nepažįstamieji dar kartą perspėjo Elę, kad ji tylėtų, ir išėjo. Už namo jų laukė didelis juodas automobilis, kuriame sėdėjo dar vienas vyras, apsirengęs juodu kostiumu ir su juoda skrybėle ant galvos.

Pentagonas patvirtina

„Žmonių juodais drabužiais” egzistavimą dalinai patvirtina ir JAV KOP vadovybė. Dar 1967 m. vasario mėnesį Pentagono atstovas, atsakingas už JAV KOP programą „Žydroji knyga” , kurios tikslas yra NSO stebėjimas ir tyrimas, pulkininkas Džordžas P. Frimanas pranešė: „Paslaptingi vyrai, apsirengę KOP uniformomis arba pateikiantys įvairių JAV vyriausybės žinybų įgaliotuosius dokumentus, neteisėtai prasibrovė į mūsų teritoriją ir įkalbinėja NSO mačiusius lakūnus apie tai tylėti. Aš žinau tris tokius atvejus. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad šie žmonės nėra kaip nors susiję su karinėmis oro pajėgomis. Tiesa, mums nepavyko išsiaiškinti, kas jie, iš kur atsirado ir kieno interesams atstovauja. Apsimesdami JAV vyriausybės atstovais ar KOP karininkais, jie padarė rimtą nusikaltimą, tačiau kiekvieną kartą dingdavo be pėdsakų”.

Bendras „žmonių juodais drabužiais” požymis yra tai, kad jie įsakydavo nieko nepasakoti apie jų apsilankymus ir liepdavo nutraukti bet kokią veiklą, susijusią su NSO. Apie tai mums žinoma tik dėl to, kad šie nurodymai dažnai nebuvo vykdomi. Pavyzdžiui, 1967-ais metais vieną kanadietį, kuris matė skraidančią lėkštę, aplankė vyras juodais rūbais ir įsakė nustoti pasakoti apie susitikimą su NSO, pagrasindamas, kad priešingu atveju jį aplankys trys vyrai.

- Ir ką tai reiškia? Kas bus, jeigu nevykdysiu jūsų nurodymo? – paklausė kanadietis paslaptingojo svečio.

- Na … – šis susimėtė, – tau bus negerai… Tau bus blogai…

Nežiūrint į šiuos grasinimus, daugelis liudininkų, mačiusių skrendančius ar nusileidusius NSO, ir toliau visuomenei pasakojo apie tai, ką jiems teko pamatyti, ir nė karto nė vienam liudininkui nieko blogo neatsitiko. Pats nemaloniausias dalykas, kurį jie patyrė, tai telefoniniai skambučiai ir „žmonių juodais rūbais” vizitai. Nors ar galima tai vadinti nemalonumais?

Manoma, kad „žmonių juodais rūbais” vizitai prasidėjo kartu su „Titaniko” žūtimi 1912 metais. Nuo to laiko jie pasirodo praktiškai visose didelių katastrofų ir karinių konfliktų vietose. JAV vyriausybė turi daugiau nei 2 tūkstančius nuotraukų, kuriose užfiksuoti „žmonės juodais rūbais”, stebėję, kaip japonai 1941 m. gruodžio 7 d. bombardavo JAV karinę bazę Perl Harbore, 1988 m. gruodžio 21 d. įvykusį aviakompanijos „Pan American” lėktuvo sprogimą ir kitus įvykius.

Jie buvo nufotografuoti ir 2001 m. rugsėjo 11 d. įvykdyto teroristinio akto rajone, žinoma, jeigu jie nebuvo sumaišyti su FTB agentais. Buvo iškelta hipotezė, kad pagrindinė „žmonių juodais rūbais” misija – apsaugoti Žemę nuo technogeninių katastrofų. Gali būti, ir nuo karinių susidūrimų. Jeigu tai tiesa, tai jiems to nepavyksta pasiekti – tragedijos tęsiasi. „Žmonėms juodais rūbais” nepavyko sutrukdyti „Titaniko” katastrofai, kosminio laivo „Challenger” sprogimui 1986 m. sausio 28 d., siaubingiems teroro aktams Niujorke, Vašingtone ir kituose miestuose bei šimtams kitų tragedijų… O gal šių žmonių misija yra visiškai kita? Atsakymo į šį klausimą dar reikia palaukti…