Sibiro taigos ateivių paslaptis

1991-ais metais amerikiečių savaitraštyje „Weekly World News” buvo išspausdintas Vašingtono korespondento Niko Mano straipsnis apie tai, kad 1987-ais metais Sovietų Sąjungos priešlėktuvinė gynyba virš Sibiro taigos numušė neatpažintą skraidantį objektą. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad šis savaitraštis buvo laikomas vienu iš “geltoniausiu” JAV leidinių. Tačiau, kaip sakoma, dūmų be ugnies nebūna, tad ir tokiuose leidiniuose kartais galima perskaityti ne tik sensacingą, bet ir teisingą informaciją.

Ateiviai sugebėjo apsiginti

Straipsnyje buvo rašoma, kad 1987 m. spalio 13 d. ryte Sibiro karinės apygardos priešlėktuvinės gynybos radarai Irkutsko srities šiaurės rytuose užfiksavo keistą objektą, judantį iš pietryčių į šiaurę. Į pasiųstus užklausimus skraidantis objektas neatsakė, todėl į jį buvo paleista „žemė – oras” klasės kovinė raketa. 8:35 objektas buvo numuštas. Netrukus į kritimo vietą Jakutijos pietuose atvyko žvalgybinė paieškos grupė, kurią sudarė 24 būtinosios tarnybos kariai ir vienas karininkas.

Malūnsparniu atskridę kariai aptiko subyrėjusį į dalis disko formos aparatą, iš kurio pasirodė mažos būtybės didelėmis galvomis. Šios būtybės susikabino rankomis ir sudarė ratą, kuris netikėtai pavirto didžiuliu šviečiančiu melsvos spalvos rutuliu. Šis rutulys ėmė gausti, didėti, po to pabalo ir, neišleidęs jokio kito garso, sprogo. Žuvo 22 kariai, o likę gyvi tik po kelių metų sugebėjo papasakoti tai, ką jie pamatė.

Pats įdomiausias dalykas šioje istorijoje, Niko Mano nuomone, yra ekspertų išvada, kurią surašė po žuvusių karių medicininių tyrimų. Mokslininkai nustatė, kad visų kūnų audiniai – oda, raumenys, sausgyslės, kaulai ir plaukai – po paslaptingo rutulio sprogimo pavirto į… akmenį. Tai leido manyti, kad nukentėjusieji patyrė nežinomos energijos rūšies poveikį, dėl kurio pakito audinių molekulinė struktūra, iš organinės tapusi neorganine.

Keistas kaimelis

Kaip mano „Weekly World News” korespondentas su virš Jakutijos numuštu NSO susijusi emigranto iš SSRS, buvusio geologo Sergejaus Livšico istorija. Kaip pasakojo pats Livšicas, 1989 metais jis buvo geologinės ekspedicijos Jakutijos pietuose narys. Kartą Sergėjus su savimi pasiėmė karabiną ir išėjo į taigą pasižvalgyti. Tankmėje tarp medžių vyras kažką pamatė, kas buvo panašu į žmogų, apsirengusį pilkais drabužiais.

Ši būtybė visiškai neturėjo plaukų ant galvos, kuri buvo aptraukta geltona oda su dėmėmis, panašiomis į lavondėmes. Ši būtybė pastebėjo geologą ir metėsi dar gilyn į tankmę. Nustebęs Livšicas ėmė sekti iš paskos ir maždaug po valandos atsidūrė laukymėje, šalia kurios buvo žemėlapyje nepažymėtas kaimelis. Jame stovėjo kelios medinės trobos ir barakai, o visas kaimelio perimetras buvo apsuptas dygliuota viela. Aplink kaimelį stovėjo keturi mediniai bokštai, tačiau jokių sargybinių juose nesimatė.

Kaimelio teritorijoje vaikščiojo žmonės, apsirengę karine uniforma be skiriamųjų ženklų bei bjaurios išvaizdos būtybės su geltono, raudono ar mėlyno atspalvio oda, be ausų ir lūpų, su trijų pirštų galūnėmis. Tarp šių išsigimėlių buvo ir vaikai bei įprastiniai žmonės, kurių rankos buvo surakintos antrankiais.

Staiga ėmė loti šunys, kurie pajuto už spygliuotos tvoros esantį svetimą žmogų. Iš išsigimėlių tarpo iš karto atsiskyrė dvi būtybės ir leidosi link Livšico. Sergėjus leidosi bėgti šalin, tačiau būtybės greitai prie jo priartėjo. Geologas atsisuko, nuo peties nusimetė karabiną, prisitaikė ir du kartus iššovė. Išsigimėliai parkrito ant žemės, tačiau po kelių sekundžių pašoko ir, nežiūrint į rimtus sužeidimus, toliau vijosi. Atrodė, kad jų organizmų galimybės žymiai didesnės nei žmonių. Tačiau nubėgę dar keletą dešimčių metrų persekiotojai ėmė atsilikti ir parvirto ant žemės. Sergėjus buvo išgelbėtas…

Nikas Manas rašo, kad paslaptingas kaimelis Jakutijos taigoje kažkokiu būdu yra susijęs su numuštu NSO. Gali būti, kad spygliuota viela aptvertoje teritorijoje buvo laikomi ateiviai iš numušto laivo. Korespondentas taip pat iškėlė kitą versiją, kad tai galėjo būti žmonės, nukentėję nuo ateivių skraidančio aparato skleidžiamo spinduliavimo. Gali būti, kad su šiais žmonėmis buvo atliekami eksperimentai.

Susitikimas su keistomis būtybėmis, apie kurį papasakojo Livšicas, nebuvo vienintelis, tokių pasitaikė ir anksčiau. Pavyzdžiui, V.Stepanovas iš Čitos pasakojo, kad 1954-ais metais jis netoli Vitimo upės, ties Buriatijos respublikos, Irkutsko ir Čitos sričių sandūra taigoje sutiko medžiotoją, kurio visas veidas buvo padengtas dėmėmis su kraujuojančiomis opomis. Vyrai išsikalbėjo, medžiotojas papasakojo, kad jis serga kažkokia nežinoma odos liga. Po to jis nusirišo raištį nuo rankos ir prietemoje pasimatė, kad vyro ranka truputį šviečia, o nuo pirštų galiukų atsiskiria vos matomos žiežirbos…

Atsargos papulkininkis B.Nikolajevas, po tarnybos armijoje gyvenęs Vologdoje, papasakojo, kad tarnybos Užbaikalės apygardoje metu 1971-ais metais buvo priverstas katapultuotis iš degančio naikintuvo. Karininkas nusileido netoli Baunto ežero. Apsižvalgęs aplinkui netoliese pamatė ant žemės gulintį žmogų, kuris tyliai dejavo. Nors buvo gana vėsus oras, vyras buvo praktiškai be drabužių. Lakūnas iš arčiau apžiūrėjo vyrą, kurio visas kūnas buvo apimtas kažkokios baisios ligos – per žaizdas kai kuriose vietose netgi matėsi kaulai. Nepažįstamasis buvo praktiškai be plaukų. Netrukus pasigirdo malūnsparnio menčių keliamas garsas – tai gelbėtojai, orientuodamiesi pagal radijo švyturį, atskrido paimti lakūno. Karininkas pasitiko gelbėtojus, po to nusprendė grįžti pas mirštantį vyrą ir jį kartu evakuoti, tačiau šis buvo dingęs…

1977-ais metais, kai buvo tiesiama Baikalo-Amūro magistralė, darbininkai aptikto sukiužusią, senai apleistą trobelę, kurioje buvo rasti žmogaus griaučiai. Pats keisčiausias dalykas buvo tai, kad žmogaus kaulai buvo melsvos spalvos ir prieblandoje švytėjo. Po pusantros valandos atvyko kariškiai ir paslaptingą skeletą išsigabeno.

Ateivių bazė ar slapta laboratorija?

Netgi mūsų laikais nemažai paslaptingų sovietinių laikų faktų tebėra įslaptinti. Ta dalis informacijos, kuri kartais patenka visuomenės žinion, suteikia daug peno hipotezėms, prasimanymams. Pavyzdžiui, nemažai paranormalių reiškinių tyrinėtojų yra įsitikinę, kad sovietų kariškiai dar nuo XX amžiaus vidurio žinojo apie ateivių kosmodromus, esančius Sibiro taigoje. Kai kurie mokslininkai mano, kad specialiosioms tarnyboms pavyko užgrobti mažiausiai du ateivių kosminius laivus su jų ekipažais, kurie tapo tyrimų objektais slaptose laboratorijose, kurios įrengtos žmogui neprieinamose vietose.

Kita dalis mokslininkų-entuziastų laikosi nuomonės, kad Sibiro taigoje nuo praėjusio amžiaus 4-o dešimtmečio pabaigos daugelį dešimtmečių veikė laboratorijos, kurios buvo įrengtos liūdnai pagarsėjusio GULAG’o specialiose įstaigose. Jose su žmonėmis būdavo išbandomi įvairūs naujų rūšių ginklai ir medicininiai preparatai, buvo tiriamas žmogaus organizmo atsparumas įvairių agresyvių medžiagų poveikiui. Šių eksperimentų dėka SSRS sugebėjo pirmoji pasiųsti žmogų į kosmosą, sukurti naujus cheminio, biologinio ir bakteriologinio ginklo pavyzdžius, viską sužinoti apie žudantį nematomų radioaktyviųjų spindulių poveikį.

Nėra žinoma ar dabartiniu metu egzistuoja šios slaptos laboratorijos. Galima tik tvirtai pasakyti, kad taigoje ir mažai apgyvendintame Sibire iki šiol slypi nemažai jaudinančių paslapčių ir mįslių.

Šaltinis: Mįslės ir Faktai