Kas bendra tarp indėnų ir ateivių?

Ko gero vaikystėje daugelis skaitėte knygą „Vinetu – apačių vadas“, bet ketinu rašyti ne apie indėnus, o apie ateivius, kurie indėnų žodžiais tariant – randasi jų gyvenamoje teritorijoje ir net turi savo bazes, o taip pat bendradarbiauja su amerikiečiais. Man ne taip jau labai rūpi jų bazės – gal jos Tibeto kalnuose, o gal ir Amazonės džiunglėse. Man svarbiau indėnų žodžiai apie ateivius. Žinoma, visa šita informacija po grifu: „visiškai slaptai“, tad galite tikėti arba ne!

Viskas prasidėjo nuo to, kad amerikiečiai bendradarbiaudami su ateiviais – vadinama „pilkųjų“ rase irgi turėjo savo karinę bazę Arčuleto kalnuose netoli miestelio Dalsas, kuris priklausė indėnų rezervato teritorijai. O visa šita istorija prasideda nuo senų laikų – dar nuo 1970 metų. Čia buvo vykdomi bendri slapti tyrimai, kuriuose dalyvavo JAV specialiosios tarnybos ir ateiviai. Eksperimentai buvo susiję su gyvų būtybių genų modifikacija, o rezervato indėnai buvo tarsi gyva žaliava, mainais už kai kurias ateivių technologijas. Buvo net sutarta kiek bus leista pagrobti žmonių ir, kad jie visi bus gabenami į bazę eksperimentams. Tačiau, kai karinėje bazėje esančios, JAV specialiosios tarnybos gavo Dalso policijos pareiškimus apie pagrobimus, pamatė, kad žmonių pagrobta daug daugiau nei buvo sutarta. O svarbiausia tai, kad pagrobtieji buvo atgabenti ne į bazę tyrimams, o išgabenti nežinia kur. Kadangi JAV specialiosios tarnybos buvo pakankamai įsipainiojusios į reikalus su ateiviais, buvo aišku, kad jau per vėlu tapti teisybės ieškovu ir jos nutarė elgtis pagal principą „akis už akį“. Kitaip sakant keršyti savais metodais.

Todėl vos tik pasitaikė galimybė, kai šalia ateivių skraidančio aparato nebuvo pačių ateivių, nuo aparato buvo nuimtas miniatiūrinis vandenilio reaktorius ir išgabentas į kitą karinę bazę. O kai ateiviai, pareikalavę sugrąžinti pavogtą daiktą gavo neigiama atsakymą, prasidėjo tarpplanetinis konfliktas. Padėtį blogino tai, kad ateiviai elgėsi pagal savas taisykles. Jie paėmė įkaitais keletą bazės darbuotojų ir pakartojo savo reikalavimą. Karinės bazės vyriausybė atsisakė ir pasiuntė specialųjį gelbėjimo padalinį. Gelbėjimo operacija buvo nesėkminga, o viskas pasibaigė mūšiu, kuriame žuvo 67 žmonės. Kai kurie žuvo labai keistomis aplinkybėmis – sudegė iš vidaus. Karinė bazė buvo sudeginta ir sugriauta. Likę gyvi bazės darbuotojai išsibėgiojo po dykumą. Kai keli išdrįso ir atėjo pas indėnus, jie ir papasakojo šiuos baisius dalykus. Pasakojimo apogėjumi tapo vieno bazės karininko užrašai, kurie ufologų rate buvo praminti „Dalso popieriais“. Žinoma, visai jais tikėti negalima, tačiau jie labai daug ką paaiškina ir apibendrina visus liudijimus.

Nuo šio incidento praėjo daugiau kaip 30 metų ir tuo tikėti labai ir labai sunku. Pasakojimo žodžius nuo mito ar legendos gelbsti tik netiesioginiai įrodymai, nes palydovinės nuotraukos bazės vietoje nerodo jokių griuvėsių. Randame tik netiesioginius – bazės vietoje – maždaug 1 kvadratinio kilometro spinduliu dirvožemis susigulėjęs daug mažiau nei aplinkui. O ir visos augmenijos amžius 30 metų. Išlikę tik sargybos postų liekanos ant privažiavimo kelių.

Visa ši informacija leidžia manyti, kad tarpplanetinis karas tikrai įvyko ir įvyko ne taip jau senai. Būtų galima tai užmiršti, jei ne nauji indėnų duomenys. Netoli Džikarilos indėnai jaučia lengvą dirvos virpėjimą, koks būna tiesiant tunelį arba važiuojant požeminiam metro traukiniui.Taip, kad aš būčiau linkęs tikėti indėnų pasakojimais. Patikėti jais patariu ir jums, mano skaitytojai.