Džimo Sparko pagrobimas

Sunku butų rasti kitą temą, kuri sukelia tokią negatyvią visuomenės reakciją, kaip hipotezės ir liudijimai apie reptiloidų rasę, kuri jau seniai slapta gyvena Žemėje kartu su žmonėmis.

Internete galima atrasti ne vieną filmuką, kuriuose nufilmuotas maloniai bendraujantis žmogus, nuoširdžiai norintis pranešti auditorijai savo įspūdžius apie nepaprastą atsitikimą, kuris iš esmės pakeitė jo požiūrį į tai, kas vyksta Žemėje. Šis žmogus – amerikietis Džimas Sparkas (Jim Sparks). Pirmą kartą protingos būtybės jį pagrobė 1988 metais, kai jam buvo 34 metai, tačiau vyras tik neseniai nusprendė apie viską papasakoti aplinkiniams ir parašė knygą „Prižiūrėtojai”.

Sparkas neslepia, kad yra abduktantas, t.y. humanoidai jį ne kartą buvo pagrobę kažkokiems tyrimams atlikti. Džimas kiekvieną kartą priešindavosi, nes negalėjo susitaikyti su žeminančiu bandomojo triušio vaidmeniu.

„Tą kartą, kaip paprastai, buvau suparalyžiuotas, o kai atsigavau, pamačiau, kad lėtai leidžiuosi ant žemės maždaug iš 1000 pėdų aukščio. Po manimi buvo apleistas parkas. Apačioje pamačiau dešimties stambių būtybių, stovinčių pusračiu, siluetus. Nors buvo naktis, man pavyko įžiūrėti jų kūnus, kurie buvo žymiai didesni, palyginus su vidutiniu žmogaus kūnu. Likus keliems coliams iki žemės aš netekau sąmonės”.

Vos tik Sparkas atsigavo, jo galvoje garsiai ir aiškiai nuskambėjo telepatiniu būdu perduodami žodžiai: „Tu nusipelnei žinių apie mus, nes sugebi veikti”. Aplinkui stovėjo 12 būtybių, kurių ūgis siekė apie 2,5 m. Jų veidai silpnai švietė. Panašu, kad tai buvo žmonių veidų hologramos, uždėtos ant tikrųjų veidų, kuriuos būtybės slėpė. Gal dėl to, kad žemietis labai neišsigąstų.

Stovintis kairėje pasakė: „Yra kai kurie dalykai, kuriuos tu turi suprasti. Tiesa yra tai, kad mes užmezgėme kontaktus su jūsų valstybių ir jėgos struktūrų lyderiais. Tiesa ir tai, kad pasiekti susitarimai buvo laikomi paslaptyje nuo tavo liaudies, o kai kurie jūsų žmonės žuvo ar buvo sunkiai sužeisti. Mes tokiose akcijose prievartos nenaudojame”.

Kalbančiojo balsas nebuvo sinchronizuotas su jo lūpų judesiais, veido holograma nesutapo su galvos kontūru, tačiau Sparkas nejautė baimės. Būtybė toliau kalbėjo: „Mes susisiekėme su jūsų lyderiais, nes jūsų planeta pateko į rimtą bėdą. Mums pareiškė, kad dauguma gyventojų nėra pasiruošę situacijai, jog Žemėje yra ateivių, todėl mes sutarėme apie terminus, iki kurių žmonės turės tam pasiruošti. Tuomet dar buvo nuspręsta, kad kai kurių šalių vyriausybės imsis veiksmų pagal mūsų rekomendacijas ir technologijas, leidžiančių pagerinti ekologinę planetos būklę. Mes sakome „rekomendacijas”, nes suprantame, kad tai yra jūsų planeta, o ne mūsų. Tačiau vyriausybės nesilaikė šių susitarimų”.

Šios kalbos metu Sparkas juto iš būtybių sklindantį liūdesį ir apgailestavimą. Atrodo, kad jie išgyveno didelę netektį. Vyras knygoje rašo: „Aš niekada nepajutau kokių nors ateivių, su kuriais ne kartą mano keliai susikirto, emocijų, todėl nesusilaikiau ir paklausiau: „Jūs neatsisakysite mūsų, tiesa?”

Tik po ilgos pauzės pasigirdo atsakymas: „Neatsisakysime. Dabar mes savo energiją nukreipiame į paprastus žmones. Mes supratome, kad tai yra teisingesnis kelias, nei kontaktai su vyriausybėmis. Jūsų planetoje labai užterštas oras ir vanduo. Miršta jūsų miškai, džiunglės, visa augmenija. Atsirado trūkiai maisto grandinėje. Jūs sukaupėte didžiulius branduolinio ir biologinio ginklo kiekius. Planeta yra perpildyta žmonių. Viskas taip rimta, kad greitai jau gali būti per vėlu, jeigu skubiai nebus pradėta taisyti esama padėtis.

Yra efektyvesnių būdų gauti energiją ir maisto produktus, nedarant planetai žalos. Tie, kas yra valdžioje, apie tai žino ir turi galimybę visame pasaulyje panaudoti šiuos metodus”.

Saldus žodis „amnestija”

Keistasis pašnekovas nutilo, Sparkas nekantriai paklausė: „Kodėl to mes dabar nedarome?” Ateiviai tylėjo, tačiau buvo galima jausti, jog jie apgalvoja atsakymą. Džimas jautėsi lygiateisis šio susitikimo dalyvis. Jis pirmą kartą pateko į situaciją, kai galėjo pats klausinėti, ir jam buvo atsakoma! Paprastai jis būdavo bandomuoju gyvūnėliu ateivių laboratorijose. Jis dar kartą pakartojo klausimą ir išgirdo atsakymą: „Tie, kieno rankose valdžia, ekologiškai švarios energijos išgavimą ir maisto produktų gausą laiko grėsme jų šalims”. Sparkas pasimetė: „Norite pasakyti, kad valdžioje esantys žmonės turi galimybę išsaugoti planetą, tačiau to nedaro?!”

Vėl sekė ilga pauzė, po kurios vyro galvoje pasigirdo: „Amnestija. Mes manome, kad gali padėti visiška amnestija tų, kurie yra valdžioje. Visų, kurie slėpė tiesą. Jie neturi būti patraukti atsakomybėn už praeityje padarytus neteisingus veiksmus. Tai vienintelis būdas, kuriuo jūsų lyderiai gali padėti realizuoti naująsias technologijas. Priešingi atveju jie ir toliau žlugdys visas iniciatyvas, todėl viskas liks kaip buvę. Tačiau jūsų planeta daugiau nebeatlaikys ekologinio spaudimo. Jums nebeliks laiko”.

Vėl įsivyravo tyluma. Panašu, kad Sparkui buvo duota laiko apmąstyti gautą informaciją. Po kurio laiko vyras paklausė: „Ką aš galiu padaryti? Koks mano vaidmuo?” Atsakymas buvo toks: „Tai, ką jau darai. Ir toliau dirbk su žmonėmis, kurie lankosi tavo seminaruose ir susitikimuose. Dabar kuriasi vienminčių ir paprasčiausiai smalsių žmonių grupės, jos formuojasi visame pasaulyje. Šie žmonės pasiruošę mokytis, mes laikome juos bet kurios nacijos branduoliu. Šiuo metu svarbiausias dalykas – jūsų planetos būsena. Pirmasis žingsnis, sprendžiant šią problemą, bus amnestija…”

Netikėtai prasidėjo lietus, tačiau keistosios būtybės net nesujudėjo. Įdomiausia buvo tai, kad niekas nesušlapo, jų nepasiekė nė vienas lietaus lašas! Atrodė, kad visą grupę saugojo kažkoks apsauginis laukas. Sparkas aiškiai girdėjo lietaus barbenimą.

Reptiloidai įtempia diržus

Sparko galvoje šmėstelėjo keista mintis: „Aš turiu prašymą… Noriu pamatyti, kokie jūs iš tikrųjų esate”. Atsakymas buvo netikėtas: „Tu išsigąsi”. Tačiau Džimas nesutiko: „Abejoju ar jūsų tikroji išvaizda išgąsdins mane labiau, nei ši. Jūs taip įdėmiai žiūrite… Nereikia taip žiūrėti”.

Emė dėtis kažkas neįsivaizduojama. Ateivių veidai ir viršutinė kūno dalis ėmė skleisti besisukančią baltą šviesą su žaliu atspalviu. Šviesos intensyvumas lėtai stiprėjo, ir Džimas pamatė, kad būtybės buvo labai didelės – platūs pečiai, storas ir tvirtas tarsi kokių imtynininkų kaklas. Kai šviesa pasidarė pakankamai ryški, siaubas tiesiog sukaustė Džimą – žvynai!

Ateivių veidai buvo vienu metu panašūs ir į driežų, ir į gyvačių snukius. Nebuvo nieko panašaus su Džimui gerai pažįstamais pilkaisiais humanoidais. Šių į reptilijas panašių būtybių akys buvo rombo formos, su raudonos spalvos vyzdžiais. Galvos didesnės nei žmonių, tačiau proporcingos galingiems kūnams. Kaukolė atrodė taip, tarsi oda padengtos smegenys kaktos srityje išlenda į priekį. Visi reptiloidai tarpusavyje skyrėsi būtent galvos kaktos srities konfigūracija. Ir dar keistos būtybių rankos – su didžiuliais pirštais!

Amerikietis pasakoja: „Aš stovėjau ir tylėdamas žiūrėjau į juos, bandydamas suvokti visą šį reginį. Ateivių pranešimas skambėjo mano galvoje. Aš tikėjau, kad mano šalis buvo rimtai įtraukta į bendradarbiavimą su kitų ateivių civilizacijų atstovais. Dauguma amerikiečių, beje, ir visos planetos žmonių, neturi supratimo, kas vyksta iš tikrųjų… Staiga pajutau, kad ėmiau skristi vis didesniu greičiu, ir netekau sąmonės”.

Taip baigėsi susitikimas su reptiloidais ir prasidėjo kankinantis šio keisto atsitikimo apmąstymas. Buvo aišku, kad šie ateiviai mūsų atžvilgiu nėra nusiteikę nei draugiškai, nei priešiškai, žmonės jiems yra tarsi savotiška žemės ūkio žaliava fermoje, kurią galima pavadinti „Žemės planeta”. Kažkokia naudinga ir jų išgyvenimui reikalinga medžiaga, savaime atsinaujinanti derlinga kultūra, nereikalaujanti rimtos priežiūros. Bent jau taip buvo iki šiol. Tačiau prasidėjo ekologijos problemos, atsirado tikimybė, kad žmonija pati save sunaikins.

Gerai tai, kad reptiloidai nežudo žmonių, o naudoja tik jų subtiliąją energiją. Panašu, kad tai yra jų maistas. Jie sugaišo daugybę laiko ir padėjo pastangų, kurdami žmoniją, o mes staiga žengėme savęs susinaikinimo keliu, iš kurio beveik neįmanoma grįžti atgal. Jie nori apsisaugoti nuo tokios įvykių raidos. Jie seniai renka augalų sėklas, gyvūnų ir žmonių spermą bei kiaušialąstes, todėl nesunkiai gali mus ar kitą gyvenimą atkurti kažkur kitoje vietoje vėl ir vėl…