Ateities vaizda

Tiek spaudoje, tiek internete nuolat pasirodo pranešimai, kuriuose pasakojama apie matytus praeities miražus. Anksčiau šis fenomenas buvo vadinamas „dangaus mūšiais”, nors juose matomi įvykiai dažnai vykdavo ir jūroje, ir sausumoje. Tais atvejais, kai „dangaus mūšiai” stebimi žemėje, vaizdas būna toks tikroviškas, jog stebėtojai yra įsitikinę realumu viso to, ką mato.

XIX amžiuje Anglijoje leidžiamame žurnale „Night Side of Nature” buvo išspausdinti liudininkų, mačiusių vaiduoklišką kariuomenės žygiavimą netoli Iverneso, parodymai. Šį miražą matę žmonės buvo taip įsitikinę, kad mato realius veiksmus, jog paskubėjo pasitraukti kariams iš kelio. Tačiau kai apsižvalgė, karių kolona buvo dingusi.

Ne vienoje vietoje tokie praeities miražai atsiranda gana dažnai, kartais tai vyksta ne vieną šimtmetį. Tačiau matomo „filmo” siužetas visą laiką kartojasi, todėl kai kurie tyrinėtojai iškėlė hipotezę, kad vaizdai iš praeities tarsi „įrašyti” supančioje aplinkoje. Voroneže (Rusija) gyvenantis geofizikas Selivanovas pasiūlė savo variantą, kurį pavadino „atminties lauku”. Abejos hipotezes turi keletą sunkiai paaiškinamų dalykų – ant ko vykdomas „įrašas” ir apie kokį „lauką” kalbama? Pabandykime išnagrinėti trečiąjį variantą – tai ne įrašas, o projekcija, transliuojama tiesiai į stebėtojų smegenis.

Yra ir dar viena žymiai rečiau pasirodančių miražų rūšis – miražai iš ateities. Jeigu miražai iš praeities mus kažkiek ir baugina, tačiau nelabai smarkiai, o pagal aprangą ir kitas detales istorikai nesunkiai juos susieja su realiai vykusiais įvykiais, tai miražai iš ateities kelią nerimą savo nežinomybe. Štai keletas liudininkų pasakojimų.

„Vieną vasarą, kai buvo baltosios naktys, anksti ryte, dar prieš saulės patekėjimą, išėjau pasivaikščioti Nevos krantine Leningrade netoli Varinio raitelio paminklo. Krantinė buvo praktiškai tuščia, tik labai retai pravažiuodavo automobilis. Staiga viskas pasikeitė – įvyko tarsi kažkoks žybsnis, išnyko visa tai, kas ką tik mane supo. Dabar ėjau pilku lygiu paviršiumi, o prieš mane keliomis eilėmis ore kabojo maždaug futbolo kamuolio dydžio rutuliai. Jeigu rutulys atsidurdavo mano kelyje, jis švelniai nuplaukdavo į šoną. Aplink daugiau nieko nebuvo, išskyrus šiuos rutulius.

Kokią minutę būdamas stresinėje būsenoje, aš suvokiau, kad iš tiesų aš ir toliau einu krantine, rizikuodamas žengti ant važiuojamosios dalies. Tada aš sustojau, atsisėdau ant „žemės” ir užmerkiau akis. Atsigavau nuo kažkieno balso, kuris klausė, kas man nutiko. Atsimerkiau – priešais mane stovėjo niekuo neišsiskiriantis pagyvenęs vyriškis”.

„Mes su draugais iškeliavome į ančių medžioklę. Likus nedaug laiko iki Saulės nusileidimo, danguje atsirado antras mėnulis, kuris išsipūtė iki neįtikėtino dydžio. Viršutinis kraštas buvo aukštai danguje, o apatinis lietė horizontą. Šio rutulio pakraščiuose mirgėjo kažkokie žiburėliai. Praėjo kiek laiko, diskas ėmė trauktis, ugnelės užgeso, viskas palaipsniui išnyko”.

Kažką panašaus liudininkai matė ir vienoje negyvenamoje Ladogos ežero (Rusija) saloje. Vidurnaktį horizonte ėmė kilti ugnies diskas. Jis pakilo iki pusės, tačiau savo dydžiu jau dešimtis kartų buvo didesnis už Mėnulio skersmenį. Po to diskas ėmė leistis, kol visiškai išnyko už horizonto.

Analogiškas atvejis buvo pastebėtas praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje Urale. Viename mokslo populiarinimo žurnale netgi atspausdinti nupiešti visi šio reiškinio etapai. Mokslininkai teigia, kad tai labai panašu į Jupiterio patekėjimą, stebint iš vieno jo palydovų.

„Nakvynei įsitaisėme ant Baikalo ežero kranto. Nusileido saulė, pradėjo temti. Horizonte atsirado silpnas švytėjimas, kurio fone tarsi iš vandens ėmė kilti fantastiškas miestas, sudarytas iš kūginių bokštų, sujungtų keliomis žiedų eilėmis. Po to reginys išsikreipė, tarsi vaizdas televizoriuje, kai dingsta valdymo signalas, ir viskas akimirksniu išnyko”.

Gali būti, kad pirmasis dokumentuose užfiksuotas liudijimas apie stebėtą miražą iš ateities saugomas viename Škotijos vienuolyne. Kartą vienas vienuolis susiruošė aplankyti kaimyninį vienuolyną. Kai jis nusileido į slėnį, aplinkui apšvietimas smarkiai pasikeitė, vyras pamatė siaubingą reginį – slėnio dugne buvo nutiestos dvi metalinės blizgančios juostos, kuriomis tiesiai į jį artėjo juoda ugnimi alsuojanti pabaisa. Pamanęs, kad tai pats velnias, vienuolis neteko sąmonės. Kai vyras atsigavo, aplinkui vėl buvo matyti įprastas vaizdas. Vienuolis atsisakė tolimesnės kelionės, grįžo į savo vienuolyną ir aprašė savo reginį. Praėjus dviems amžiams šiuo slėniu iš tiesų buvo nutiestas geležinkelis.
Tačiau kaip viduramžių vienuolis galėjo sužinoti apie garvežį?!

Yra žinomas dar vienas atvejis, kai buvo stebimas miražas iš ateities. Šį kartą liudininkas buvo padorus ir žinomas žmogus, kuris vėliau tapo Didžiosios Britanijos KOP aviacijos maršalu. 1934 metais pilotas Viktoras Godardas virš Škotijos pateko į audrą. Bandydamas susiorientuoti, nusprendė, kad randasi netoliese Driomo, kažkur virš apleisto aerodromo. Pilotas nusileido žemiau ir pastebėjo orientyrus, kurie patvirtino, jog jis tikrai yra virš Driomo.

Staiga viskas aplinkui nušvito nežemiška šviesa, panašia į Saulės švytėjimą vasaros vidurdienį. Apleistame aerodrome vyko veiksmas -aplink neįprasta geltona spalva nudažytus lėktuvus zujo mėlynais kombinezonais apsirengę mechanikai. Nors Godardas virš aerodromo praskriejo maždaug 30 m aukštyje, niekas iš buvusiųjų ant žemės net nepakėlė galvos pažvelgti į skrendantį lėktuvą. Pilotas jau norėjo nusileisti, tačiau apačioje esančią žemę ėmė dengti rūkas, todėl jam teko pakilti aukštyn.

Ši mįslė paaiškėjo 1938 metais. Visas pasaulis gyveno būsimojo karo nuojauta. Apleistas Driomo aerodromas vėl buvo atidarytas ir jame įkurta KOP skraidymo mokykla. Mokomieji lėktuvai buvo perdažyti geltona spalva.

Dar vienas pasakojimas, kurį papasakojo aviatorius – Antrojo pasaulinio karo laikų rusų bombonešio ekipažo vadas:

„Tą kartą mes patekome į audrą, kompaso rodyklė sukinėjosi į visas puses, teko skristi praktiškai aklai. Pagal laiką mes jau turėjome būti kirtę fronto liniją ir skristi virš savo teritorijos. Bombonešio bakuose esantis kuras ėjo į pabaigą. Staiga viskas baigėsi – lėktuvas nėrė žemyn, audra nurimo. Virš galvos pasirodė giedras žvaigždėtas dangus, o apačioje buvo matyti didžiulis šviečiantis miestas. Tačiau tai buvo neįmanoma -koks miestas 1944-ais metais galėjo taip šviesti? Buvo išleistas įsakymas naktimis užgesinti šviesas miestuose, kad priešas iš oro negalėtų pastebėti ir numesti bombų. O čia apačioje tiesiog mirguliavo šviesų jūra, buvo matyti netgi gatvių apšvietimo stulpų skleidžiama šviesa. Keliais važinėjo automobiliai su įjungtomis šviesomis, ant pastatų įvairiomis spalvomis švietė neoninė reklama. Miestas buvo didžiulis, jo šviesos baigėsi kažkur už horizonto.

Po to vėl už borto atsirado žalios ugnelės, kurios sudarė didžiulį lygiakraštį trikampį, kuris viena viršūne rėmėsi į žemę, o jo pagrindas greitai artėjo prie lėktuvo. Viskas netikėtai baigėsi, virš galvos vėl pamatėme audros debesis. Degalai visiškai baigėsi, todėl teko leistis ant pievos. Laimei, viskas baigėsi sėkmingai. Apie tai, ką matėme, vadovybei nepasakojome”.

Dar vienas karo laikų pasakojimas, kurį papasakojo mokytojas iš Baltarusijos A.Korotkevičius: „1942-ųjų metų žiemą gavome užduotį sugauti vieną aukšto rango vokiečių karininką, kuris turėjo gabenti svarbius dokumentus. Du iš mūsų būrio su prieštankiniais ginklais užėmė poziciją vienoje kelio pusėje, o mes keturiese įsitaisėme kitoje kelio pusėje, kad galėtumėme atkirsti apsaugą, jeigu automobilis su karininku būtų lydimas.

Saulė nusileido už horizonto, labai greitai sutemo. Mes ėmėme nervintis, kad operacija žlugs, nes vokiečiai stengėsi nevažinėti tamsoje. Staiga aplinkui keistai nušvito, tarsi virš kelio susidarė šviesos kupolas ar tunelis. Ir štai iš šio tunelio be jokio garso pasirodė automobiliai. Tokių niekada nebuvome matę – žemi, įvairiaspalviai, be įprastų sparnų virš ratų, su didžiuliais priekiniais stiklais. Jis atrodė fantastiškai. Po to pravažiavo ilgas baltas automobilis su užrašu „Greitoji pagalba”. Visa tai truko apie 3-4 minutes. Po to vėl sutemo, automobiliai tarsi ištirpo ore…”

Visi šie atvejai – miražai iš ateities. Viso to, pagal dabartinį mokslą, negali būti, nes ateitis dar neatėjo. Tuo pačiu atkrenta ir hipotezė apie „įrašą” – kaip galima įrašyti tai, ko dar nėra? Hipotezė apie projekciją atrodo logiškesnė.

Visais aprašytais atvejais vaizdus matė arba priėmė tik jų stebėtojai – nei realaus aerodromo, nei šviečiančio miesto, nei automobilių iš ateities nebuvo ir negalėjo būti. Jeigu tai iš tiesų projekcija iš ateities, kyla visai logiškas klausimas – kas ir kokiu tikslu mums ją nukreipia? Arba prie ko pasijungia laikinų miražų stebėtojų pasąmonė?

Gal mes paprasčiausiai neteisingai suprantame laiko esmę? Įdomiai šiuo klausimu pasisakė garsus fizikas, radijo ryšio pionierius Oliveris Lodžas: „Įvykiai, tiek jau įvykę, tiek dar tik įvyksiantys, gali egzistuoti visą laiką. Gali būti, kad jie ne įvyksta, o tai mes prie jų priartėjame. Pavyzdžiui, jeigu traukiniu keliaujantis žmogus niekada negalėtų išlipti iš traukinio, jis, gali būti, manytu, kad vaizdai, matomi pro vagono langą, seka vienas paskui kitą, ir negalėtų įsisąmoninti, kad visi šie vaizdai egzistuoja vienu metu”.

Šaltinis: Mįslės ir Faktai