Kubos Atlantida

1910 metais prie Kubos krantų sudužo prancūzų laivas. Frimeną Leiną, vieną iš likusių gyvų jūreivių, jūra išplukdė ant Pinoso salos kranto, į pietus nuo Kubos. Braudamasis per mišką, kuris dengė salą, jis staiga pastebėjo įėjimą į olą, kuri ėjo gilyn po žeme. Frimenas įžengė į ją ir apmirė iš nuostabos ir susižavėjimo: požeminės salės sienos ir lubos buvo ištisai išpieštos paslaptingais taikiniais, spiralėmis, panašiomis į skraidančias gyvates.

1998 metais šitą olą, pavadintą Kueva Nr. 1, apžiūrėjo britų mokslininkas Endrius Kolinzas, kuris dvi dešimtis metų pašventė Atlantidos tyrinėjimams. Vieta, kurioje esama tos olos, vadinama Punta del Este. Tai, ką čia pamatė Kolinzas, eilinį kartą patvirtino jo seną hipotezę apie tai, kad atlantų pėdsakų reikia ieškoti Kuboje ir gretimose salose.

Savo naujoje knygoje "Atlantidos vartai" (2000 metai) Kolinzas detaliai išnagrinėja dviejų Platono dialogų "Timėjus" ir "Kritijus" vertimo variantus. Dialoguose sakoma, kad Atlantidos karaliai (dešimt Poseidono sūnų) turėjo valdžią "kitoms saloms ir kitiems priešais esančio kontinento regionams". Poseidono palikuonys "valdė kaip princai nesuskaičiuojamą daugybę salų vandenyne, neskaitant savos salos". Mokslininkas tapatina atlantų karalystę su legendine Antilija - Septynių Miestų sala. Duomenų apie Antiliją turėjo finikiečiai, kartaginiečiai ir maurai gerokai prieš tai, kai sala buvo pradėta žymėti viduramžių navigaciniuose žemėlapiuose. Robertas Steisis Džadas, Liuisas Spensas ir kiti laikė Antiliją Atlantidos liekanomis Didžiųjų ir Mažųjų Antolų salynų rajone.

Pasak Kolinzo, Kuba, Haitis ir Puerto Rikas yra trys pačios didžiausios Atlantidos salos (kaip liudija senoviniai Marcelo Proklo liudijimai), o likusios septynios salos - tai likučiai to archipelago, kuris driekėsi nuo Kubos iki Bahamų masyvo. Vėliau grandiozinė katastrofa, užfiksuota Pietų Amerikos gyventojų folklore, galutinai sunaikino buvusias Atlantidos kolonijas. Mokslininko nuomone, kataklizmas įvyko maždaug 8600-8000 metais prieš mūsų erą dėl didžiulės kometos susidūrimo su planeta.

Kolinzas mano, kad senovėje Kuboje gyvavo išsivysčiusi civilizacija, kuri paliko mums paslaptingus akmeninius statinius, monumentus ir piešinius ant uolų. Ji taip pat turėjo ir sudėtingą religinio tikėjimo sistemą. Naujausi tyrimai parodė, kad žmonės Kuboje gyveno maždaug prieš 6000 metų prieš mūsų erą (Leviso kultūra, kurią asimiliavo gerokai didesnės apimties Guai abo Blanke kultūra, gyvavusi apie 5000 metų prieš mūsų erą).

Platono aprašyta atlantų sostinė, kaip teigia Kolinzas, puikiai atitinka vakarinės Kubos dalies reljefą. Į vakarus nuo Havanos driekiasi derlingas slėnis iki pat Pinar del Rio, ši lyguma maždaug prieš 10 000-8 000 metų driekėsi į pietus, iki pat Pinoso salos krantų, ir jos plotis siekė beveik 160 kilometrų.

Centrinės Amerikos tautų mitai ir legendos pasakoja apie dievus, Gyvatės žmones, atvykusius kažkur iš Rytų. Blyškiaveidžiai "vadai" buvo aukšto ūgio, grakštūs, mėlynakiai ir nešiojo dideles barzdas. Majų žyniai vadino juos achctajais, kas reiškia gyvačių barškuolių tautą. Pagal majų astrologiją, gyvatę barškuolę atitinka Plejadžių žvaigždynas. Taip kažkada vadinosi salos Vakarų vandenyne. Šios tautos įvairiai vadino savo tėvynę: Actlanas, Tulanas, Tlapalanas. Žodyje Actlanas esama šaknies "atl" - "vidury vandenų". Šių tautų protėviai persikraustė į kontinentą per taip vadinamą "Akmeninį kelią" - sausumos tiltą, kuris egzistavo prieš keturis-penkis tūkstančius metų tarp Didžiųjų Antilų archipelago ir šiuolaikinio Hondūro pakrantės. Moskitų krantas Hondūre ir Nikaragvoje driekėsi Jamaikos kryptimi per 250 kilometrų toliau, negu šiandien, tačiau paskui tos seklumos atsidūrė povandeniu dėl pakilusio vandenynų lygio.

Kaip byloja padavimai, atlantų sostinė buvo sudaryta iš septynių dalių, susieinančių centriniame savotiškame urve, esančiame kalno gelmėse ir apsuptame vandens. Pinoso sala, esanti už 100 kilometrų į pietus nuo Kubos, Kolinzo nuomone, kaip tik ir yra toji Atlantidos sostinės citadelė, o Punta del Este urvai buvo tais grotais, kuriuose Lekvipa pagimdė Klitą, atlantų pramotę.

Tačiau įspūdingiausias reginys - tai Kubos urvai. Ypatingą susidomėjimą kelia abstrakčios geometrinės kompozicijos ant jų sienų: koncentriniai žiedai, spiralės, trikampiai, kvadratai, rombai. Piešiniai datuojami laikotarpiu tarp 5000 ir 250 metų prieš mūsų erą. Kitais vertinimais jų amžius siekia ne mažiau kaip 35 000 metų. Kubos archeologai Ernestas Tabio ir Estrela Rai pranešė, kad piešinių Kuevoje Nr. 1 oloje pobūdis neturi analogų tarp mokslui žinomų kultūros Gujabo Blanko stilių.

Kolinzas įėjo į olą ir apsidairė. Iškart už įėjimo buvo centrinė salė, kurios plotas buvo 12x15 metrų. Palei sieną prasidėjo koridorius, vedantis į septynis nedidelius urvus, kas atspindi septynetainę Čikomoctoko (Septynių urvų) simboliką. Ant šoninio koridoriaus sienos buvo nubraižytas kryžius, kurį sudaro į visas šalis pasklindantys žiedai. Tokį patį kryžių Polina Zelicka po trijų metų aptiko Guanahasibibio įlankoje vakarinėje Kubos dalyje. Įdomu, kad Antiluose egzistavo dar senesnė tauta guanabibai, kuriems pavyko išgyventi šioje Kubos dalyje po ispanų antplūdžio. Pagal jų pavadinimo ir papročių panašumus Liuisas Spensas sulygino juos su Kanarų salų guančiais.

Kitas piešinys vaizdavo taikinį, kurį sudarė 5-55 koncentriniai - pakaitomis juodos ir raudonis spalvos - žiedai. Ant šio piešinio nupieštos dar devynios žiedų grupės, o taip pat dviguba strėlė, einanti tarsi iš centro ir pasiekianti išorinį žiedą. Kolinzo nuomone, čia parodytos planetų orbitos ir centre esanti Saulė. Taikinio kompozicija primena lietaus lašus, krintančius į vandenį. Tokios "saulės strėlės" aptinkamos daugybėje urvų, esančių JAV. Per sienose iškirstus langus saulės spindulys pavasario ir rudens lygiadienio metu tarsi slysta "taikinio" paviršiumi strėlei iš paskos.

Kitą piešinį sudarė koncentriniai žiedai, sujungti su keista S formos "uodega", kuri irgi apibrėžta žiedu. Šis piešinys panašus į kometą, o lietaus lašai primena krintančias dangaus kūno nuolaužas. Kažką panašaus galima pamatyti Škotijoje. Visos tos kometos senovėje buvo laikomos plėšriomis dangaus gyvatėmis, kadangi, kaip jau buvo sakyta, majų mitologijoje gyvatė barškuolė turėjo dangišką antrininką, kilusį iš septynių Plejadžių žvaigždyno žvaigždžių. Be abejonės, urvas Kueva Nr. 1 buvo kažkokia šventykla, saugojusi atmintį apie kažkokią siaubingą katastrofą.

Kuboje slypi nemažai mįslių. Šeštame dešimtmetyje čia atrado ciklopinių statinių liekanas, tačiau dėl techninių priemonių trūkumo tiriamieji darbai nebuvo vykdomi. Spaudoje jau pasirodė pranešimai apie kažkokį povandeninių statinių kompleksą, kurio plotas siekia keturis hektarus ir kuris išsidėstęs į šiaurę nuo salos. Žymus jūrų archeologijos specialistas Mensonas Valentainas 1972 metais iš lėktuvo ištyrė vakarinę Bahamų dalį. Palei salelę Key Gvinčos jis pastebėjo terasinius šlaitus, gatves, kurios driekėsi daugmaž lygiagrečiai viena kitai. Prisiartinęs prie Kubos per 20 kilometrų, mokslininkas ir jo kolegos pamatė taisyklingus kažkokio trapecijos formos statinio kontūrus. Statinys buvo aptvertas siena. Tolėliau jie aptiko dar "daugybę tamsių stačiakampių ir tiesių linijų, einančių tolumon". Vėliau Valentainas pavadino savo radinį "nepaprastai sudėtingo miesto komplekso architektūriniu planu". Jis pirmasis išsakė mintį, kad priešistoriniais laikais Kubą ir Didžiųjų Bahamų sausumos masyvą jungė sausuma.

Taip pat reikėjo atsižvelgti į Kubos valstybės politinę izoliaciją. Kolinzas atsargiai rašo, kad nepatvirtintais duomenimis šiame "statinių komplekse" jau buvo atliekami tyrimai, pasitelkus tarybinį povandeninį laivą. Kad ir kokia neįtikėtina atrodytų ši istorija, tačiau faktas lieka faktu: iškart po to pasirodė rusų mokslininko ir atlantologo N. Žirovo knyga "Atlantida" (1958). Rimtesnis darbas "Atlantida. Pagrindinės atlantologijos problemos" pasirodė 1964 metais. Būtent tais laikais, kaip teigia Kolinzas, Tarybų Sąjunga, remdamasi šiais radiniais, vykdė įvairiuose Atlanto vandenyno rajonuose aktyvias Atlantidos egzistavimo įrodymų paieškas.

Rusų almanachas "Atlantida, problemos, ieškojimai, hipotezės" pateikia unikalius dokumentus iš asmeninio Žirovo archyvo. Tarp jų esama nepaskelbta rusų mokslininko biografija. Sprendžiant iš dokumentų, kuriais disponuoja almanacho redakcija, tokie tyrimai iš tiesų buvo vykdomi, tačiau buvo griežtai užslaptinti. Apie tai kalba ir buvę Žirovo bendradarbiai.

Tarp tų žmonių Vakaruose, kurie iškart suprato, kad Tarybų Sąjunga jau atliko povandeninio statinio Kubos vandenyse tyrimus, buvo Leičesteris Hemingvėjus, žymiojo rašytojo brolis. Skrisdamas į Kubą jis pastebėjo dugne "akmeninius griuvėsius, užimančius kelių akrų plotą ir turinčius keistai baltą atspalvį, tartum jie būtų iš marmuro." Tikriausiai tie statiniai buvo plačioje Kai Salio įduboje už 70 kilometrų į šiaurę nuo Kubos. Kai Salio įduba nugrimzdo po vandeniu pasibaigus ledynmečiui, maždaug 8000-6000 metais prieš mūsų erą, kai vandenyno lygis pakilo. Vėliau Floridos Mokslo ir archeologijos muziejaus direktoriaus pavaduotojas Herbas Savinskis aptiko šioje įduboje dar du statinius, primenančius žymųjį Biminio kelią, o taip pat du milžiniškus, apdorotus ir nušlifuotus akmeninius blokus.

Manoma, kad žinomas lobių ieškotojas Melas Fišeris žinojo Atlantidos sostinės buvimo vietą. Kur ji gali būti, jis nepatikslino, tačiau draugams davė suprasti, kad leistis jos ieškoti galės tik tada, kai kažkokios neįvardintos šalies valdžia užmegs draugiškesnius santykius su Amerika. 1988 metais Kolinzui pavyko pasikalbėti su Fišeriu ir tasai patvirtino, kad ieškomas objektas iš pradžių buvo aptiktas iš nuotraukų, kurias padarė palydovas, o paskui jo egzistavimą patvirtino prietaisai. Deja, 1988 metų gruodį Fišeris mirė, nusinešdamas paslaptį į kapus.

Visai neseniai buvęs prezidentas Karteris, lankydamasis su draugišku vizitu Kuboje, susitiko su Fideliu Kastro. Tai įvyko kaip tik tuo laikotarpiu, kad kubiečių ir Kanados mokslininkai vykdė ilgalaikius ir kruopščius darbus, susijusius su slapta programa "Atlantida". Karteris gavo priėjimą prie praktiškai visų objektų Kuboje, įskaitant ir karines bazes.

Nuo 1989 metų kelios organizacijos, tame tarpe grupė "Atlantidos paieškos" (Džoan Henli, Vanda Osman), projektas GAFA (Džoan Henli), projektas "Alta" (Bilas Donato, Domis Fildsas) pradėjo naudoti naujas povandeninių tyrimų metodikas. "Altos" projekto rėmuose 1997-2001 metais buvo surengtos keturios ekspedicijos į Bahamų archipelago rajoną. Projektas GAFTA į šį rajoną pasiuntė tris ekspedicijas 1998,1999 ir 2001 metais.

Ekspedicijas koordinuoja ir finansuoja Mokslo ir švietimo veikėjų asociacija (Virdžinijos valstija, JAV). Šią organizaciją (ARE) 1932 metais įkūrė Edgaro Keisio fondo pagrindu, tas fondas iki šiol atlieka tyrimus, eksperimentus, rengia seminarus ir lekcijas, susijusias ir su Atlantidos problema.

Tyrinėtojai iš "Altos" projekto 1988 metų birželį palei Angila Ki salelę (Kai Salio įduba) padarė sensacingą atradimą. Jie aptiko neįprastą lanko pavidalo pastatą ("Angilos arka), kuris primena įėjimą į dirbtinės kilmės urvą. Taisyklingos akmenų formos labai primena Biminio kelius. Ir tai viso labo už 70 kilometrų nuo Kubos. Ar nebus tai Atlantidos sostinės griuvėsiai?