Jutos ežerų pabaisos

Pasak Jutos tautosakos, šios valstijos Didžiuosiuose ežeruose gyvena ne viena ir ne dvi, o net penkios siaubingos vandens pabaisos. Vietiniai Amerikos gyventojai nuo seno tiki, kad kai kuriuos ežerus yra užkerėjusios „vandens mergelės”. Jos įvilioja keliautojus į vandenį ir paskandina.

Atvykusiems piligrimams kolonistams vietinės gentys pasakojo istorijų apie milžinišką trisdešimties pėdų ilgio driežą didžiulėmis ausimis ir nasrais, galintį praryti žmogų. Vietos gyventojai teigė, kad milžiniškos gyvatės išnyko XIX a. trečiajame dešimtmetyje, tačiau yra žinoma, kad to paties amžiaus septintame dešimtmetyje baltieji atvykėliai pranešdavo susidūrę su didžiuliais siaubingais žvynuotais padarais.

Bene daugiausia pranešimų apie susidūrimus su šiomis pabaisomis gaunama iš Jutos ir Meškos (Bear Lake) ežerų, tyvuliuojančių valstijos šiaurėje; jei tikėtume liudininkų apibūdinimu, galima būtų pamanyti, kad juose gyvena vandens drakonai dvyniai. Vienas ankstyviausių pranešimų apie tokius padarus užfiksuotas 1864 m. Liudininkas — vietos gyventojas Henris Volkeris — tuo metu maudėsi Jutos ežere. Jis pasakojo matęs kažką panašaus į milžinišką gyvatę, tačiau jos galva buvusi panaši į kurto. Jis taip persigandęs, kad strimgalviais puolęs iš vandens. Vėliau buvo gaunama pranešimų apie susidūrimą su šiomis pabaisomis iš nepriekaištingos reputacijos žmonių, tarp kurių buvo ir vietos kunigų. Visi mačiusieji pabaisas apibūdino vienodai — iš milžiniško gyvatės kūno virš vandens kyšo trumpos, panašios į rąstigalius, kojos, pabaisa turi didžiulius nasrus ir baisias juodas akis.

XIX a. 7-ojo dešimtmečio pabaigoje buvo nutarta pabaisas nukauti. Jauni apylinkių vyrai bandė jas nušauti. Kai kuriems pavyko pataikyti, tačiau kulkų padarytos žaizdos buvo per menkos, kad būtų buvę galima pabaisas sučiupti. Vienas fermeris naktį darže išgirdo šlamesį. Pasiėmęs seną šautuvą jis išėjo į lauką ir šovė į padarą, tačiau paaiškėjo, kad tai — kaimyno telyčia. 1870 m. buvo gautas tikras daiktinis pabaisos egzistavimo įrodymas. Tais metais žvejai iš gretimo Springsvilio miestelio rado didžiulę nežinomo gyvūno kaukolę su penkių colių iltimi žandikaulyje. Po metų Salt Lake Herald netgi paskelbė, kad pabaisa sugauta, tačiau koks likimas ištiko sugauto gyvūno liekanas — nežinoma.

1871-aisiais Meškos ežere žvejojo du vietos žvejai. Staiga jie išvydo iš vandens išnyrančią pabaisą. Žvejai tvirtino, kad jie pašovė pabaisą, tačiau ji ramiai nuplaukė šalin. 1874 m. Meškos ežero pabaisą tvirtino matęs ir gurguolės viršininkas kapitonas Viljamas Badžas. Jis pranešė, kad pabaisa tada išniro iš vandens maždaug per 20 jardų nuo kranto. Vėliau pasakojo, kad „jos snukis ir galvos dalis buvo apaugusi kailiu ar trumpais šviesios tabako spalvos plaukais”. Taip pat, pasak V. Badžo, pabaisa yra plokščio snukio, didžiulių akių, atsikišusių ausų ir keturių ar penkių pėdų ilgio kaklo.

Meškos ežero pakrančių gyventojams V. Badžo liudijimas padarė tokį didelį įspūdį, kad jie nusprendė paspęsti spąstus ir sučiupti pabaisą. Du įtakingi miestelėnai — Brigamas Jangas ir Finėjas Kukas — pasiūlė planą sužvejoti pabaisą kaip žuvį. Prie trijų šimtų pėdų ilgio ir colio storio virvės jie pritvirtino kablį, ant kurio kaip jauką užmovė didžiulį avienos gabalą. Virvės padėtį turėjo rodyti ežero paviršiuje plūduriuojantis plūduras. Jaukas buvo pagriebtas daug kartų, tačiau pabaisos sugauti taip ir nepavyko.

XIX a. pabaigoje ežero pabaisą mačiusiųjų liudijimų smarkiai sumažėjo. Jutos ežero pabaisos pasirodymas 1921 m. kiek atgaivino susidomėjimą ja, tačiau netrukus vėl viskas nurimo. Vėliau vienas iš nedaugelio patikimų pranešimų buvo gautas 1946 m. Vietinis skautų vadovas tvirtino matęs iš ežero išnyrantį keistą padarą. Pranešimas buvo toks išsamus ir tikslus, kad tik nepataisomas skeptikas galėjo juo abejoti. Aplinkiniai gyventojai patikino, kad skautai nemeluoja. Tačiau vis dar yra tokių, kurie abejoja Jutos ežerų pabaisų egzistavimu. Savo pranešime apie pabaisą Jutos valstijos istorikų draugijai vietos istorikas D. Robertas Karteris (Carter) pareiškė esąs įsitikinęs, kad tai — viso labo gudri apgaulė.