Opalas – kam prakeiksmas, o kam laimė

Įvairiomis spalvomis žaižaruojantis opalas pakeri iš pirmo žvilgsnio. Tačiau šis pusbrangis akmuo gali užtraukti nelaimę tam, kuris jį nešioja. Taisyklė, ko gero, negalioja tik kai kuriems Zodiako ženklams (Avinui, Vėžiui, Svarstyklėms, Vandeniui ir Žuvims). Opalas sustiprina minėtų Zodiako ženklų atstovų vidines savybes, įkvepia ir skatina vaizduotę, intuiciją, diplomatiją. Opalas yra spalio mėnesio akmuo. Manoma, kad jis gydo akių ligas ir saugo kaip amuletas.

Apie opalo prakeiksmą sklando kalbos nuo senų laikų. Tikima, kad akmuo gali suluošinti arba pražudyti tą, kuris bus nevertas jo nešioti. Gali būti, kad daugelis prietarų apie opalą kilo dėlto, kad juvelyrai anksčiau nemokėjo apdirbti trapaus ir aštraus akmens. XIX amžiuje išpopuliarėjo viena legenda, dėl kurios opalas buvo nebenaudojamas rinkoje net 50 metų.

1829 metais škotų rašytojas Walteris Scottas išleido romaną „Gėjeršteino Ana“. Pagrindinė romano veikėja ledi Hermiona plaukuose segėjo magiškų savybių turintį opalą. Kai ji buvo laiminga, opalas žėrėdavo nuostabiausiomis spalvomis, kai būdavo įpykusi, jis blyksėdavo raudona spalva ir jos atspalviais. Dėlto Hermiona buvo apkaltinta tuo, kad turi velniškų galių. Ant akmens buvo užlašinta vandens ir jis prarado magišką žėrėjimą. Ledi Hermiona iškart po to susirgo ir atsigulė į lovą. Rytą lovoje vietoj moters ir jos opalo lovoje rado tik pelenų krūvelę.

Senovės romėnai opalą laikė „brangakmenių karaliene“, nes jame atsispindėjo visų žinomų brangakmenių spalvos: rubino liepsninga raudona, ametisto violetinė, smaragdo žalia, topazo geltonumas ir safyro mėlynumas.

Opalas buvo laikomas vilties ir skaistumo simboliu. Senovės Romoje jis buvo vadinamas „Cupid paederos“, o tai reiškė vaiką, kuris yra toks pat gražus kaip meilė. Tikėta, kad opalas apsaugo savo savininką nuo ligų. Romos senatorius Nonijus turėjo be galo įspūdingą opalą, kuris patraukė Marko Aurelijaus dėmesį. Jis panoro akmenį įsigyti ir padovanoti Kleopatrai. Tačiau Nonijus, bijodamas mirti, netekęs opalo, pasirinko geriau vykti į tremtį negu parduoti brangenybę. Kitoje legendoje pasakojama, kad opalais puošėsi Kleopatra, norėdama suvilioti Marką Aurelijų.

Graikų mituose pasakojama, kad dievas Dzeusas, nugalėjęs Titanus, pravirko iš laimės, o jo ašaros, pasiekusius žemę, pavirto įstabiaisiais opalais. Graikai tikėjo, kad opalas gali padėti numatyti ateitį.

Indų vaivorykštės deivė buvo tokia graži, kad visi dievai varžėsi dėl jos palankumo. Pavargusi nuo dėmesio deivė pasivertė visomis vaivorykštės spalvomis žėrinčiu opalu. Rytų kraštuose opalas buvo vadinamas vilties akmeniu, arabai manė, kad jie magiški ir siųsti iš dangaus. Vienoje arabų legendoje pasakojama, kad opalus suformavo per audrą ir juose liko įstrigę visi žaibų atspalviai.

Senais laikais šviesiaplaukės moterys Europoje segėdavo opalų auskarus ir plaukų aksesuarus, nes jie esą neleisdavo žilti plaukams. Opalų vėrinys išsaugodavo plaukų spalvą ir neleisdavo jiems patamsėti. Būdavo manoma, kad akmuo gali paversti jo turėtoją nematomu, dėlto ilgainiui opalas įgijo neigiamą reputaciją, nes neva padeda vagims.

Pasakojama, kad Prancūzijos karalius Luisas XI įsakė nukirsdinti auksakalio rankas, kai šis sutrupino karališką akmenį. Manoma, kad Napoleonas savo mylimai Džozefinai padovanojo opalą nuo Prancūzijos karaliaus karūnos.

XIX amžiaus pabaigoje Ispanijos karalius Alfonsas XII iš visos širdies pamilo grafienę Virginiją Oldoini di Kastiglioni. Tačiau jis vedė princesę Mersedes. Grafienė jaunavedžiams atsiuntė dovaną – opalo žiedą. Jį Mersedes mūvėjo iki paslaptingos savo mirties po dviejų mėnesių. Tada Alfonsas XII žiedą atidavė močiutei, kuri taip pat mirė po dviejų dienų. Paskui jis pateko į sesers ir brolienės rankas, kurios netrukus mirė dėl tų pačių priežasčių.