Magiškos našlaičių savybės

Legendoje pasakojama, kad iš pradžių visos našlaitės buvo baltos. Tačiau, kai jas pervėrė Kupidono strėlė – gėlių žiedai nusidažė violetine ir geltona spalvomis. Nuo tada spalvingos našlaitės pradėtos naudoti magijoje meilės eliksyrams gaminti.

Senovėje našlaitės buvo naudojamos meilės kerams. Buvo manoma, kad užlašinus našlaičių sulčių ant miegančio mylimojo vokų ir palaukus, kol jis atsibus. Užkerėtas žmogus amžinai mylės tą, kurio veidą pamatys pirmą vos pramerkęs akis. Prancūzai ir lenkai našlaites dovanoja atsisveikindami, išsiskirdami. O Anglijoje ilgą laiką gyvavo kitoks paprotys: mylimam žmogui siųsdavo sudžiovintą našlaitę su užrašytu vardu. Ši smulki, šalnos atspari gėlelė buvo tarytum prisipažinimas meilėje.

Trys tradicinių našlaičių spalvos (violetinė, balta ir geltona) simbolizuoja prisiminimus, mintis apie meilę ir atminimą. Visa tai mylimiesiems padeda lengviau ištverti išsiskyrimo skausmą. Taip pat manoma, kad trys gėlės žiedlapiai simbolizuoja Švenčiausiąją Trejybę, išpažįstamą krikščionių bažnyčios.

Vokiečių ir škotų pasakose šie augalai buvo vadinami pamotės gėlėmis: didysis gėlės žiedlapis simbolizuoja motiną, du didesnieji iš abiejų šonų – mylimos ir išlepintos dukterys, likę du apatiniai vargani žiedlapiai – vargšes ir nemylimas podukras. Gali būti, kad panašiai aiškinama iš lietuviška našlaičių pavadinimo kilmė.

Prancūziškai našlaitės vadinamos pensée. Žodžiu, reiškiančiu mintį, mąstymą. Ji buvo taip pavadinta, nes primena žmogaus veidą, o vasaros viduryje ar pabaigoje ji palenkia žiedą žemyn, atrodydama lyg susimąstęs žmogus. Prancūzai tiki, kad našlaitės skatins ir primins pagalvoti apie mylimą žmogų. Viktorijos laikais mylimieji, atsiuntę šią gėlę, perduodavo žinią: „Aš galvoju apie uždraustą meilę“. Tačiau našlaičių dovanoti vyrui buvo laikoma bloga lemiančiu ženklu.

Vienoje vokiečių liaudies pasakoje našlaitės skleidė nepaprastai stiprų kvapą. Šimtus kilometrų žmonės nukeliaudavo, kad tik galėtų užuosti nepaprastą jų kvapą. Atvykėliai prie našlaičių ištrypdavo žemę. Galų gale žemė buvo tokia ištrypta, kad nebeliko žolės gyvuliams, todėl našlaitė pradėjo melsti Dievo pagalbos. Išgirdęs maldas, Dievas paliko našlaitei grožį, bet atėmė tą stiprų ir nepaprastą kvapą.

XVII amžiaus anglų botanikas ir žolininkas Nicholasas Culpeperis rašė, kad iš našlaičių paruoštas sirupas buvo naudojamas venerinėms ligoms gydyti. Senovės graikai našlaites laikė vaisingumo ir meilės simboliu. Jau tada buvo naudojami visokie eliksyrai iš šių gėlių dalių. Plinijus rekomenduodavo ant galvos nešioti našlaičių vainikėlį, kuris malšina galvos skausmus ir svaigimą.

Našlaitės siejamos ne tik su meile, bet ir pomirtiniu gyvenimu. Buvo manoma, kad toje vietoje, kur palaidotas mirusiojo kūnas, išdygsta ši gėlė.

Našlaitės – moteriškos gėlės, patenkančios į Saturno įtaką, priklauso vandens elementui. Augalui suteikiamos galios meilei, lietaus magijai. Moteris, kuri nerimauja, ar jos vyra jūreivis jūroje galvoje apie ją, gali pakasti saujelę jūros smėlio į našlaičių lysvę ir laistyti gėles kiekvieną rytą, prieš patekant saulei. Jeigu nuskinamos našlaitės su dar nenudžiūvusiais rasos lašeliais, bus lietaus.