- 0.0 Reitingas
- 1937 Peržiūrosов
Naudodamiesi duomenimis, gautais NASA kosminiu teleskopu “Kepler”, astronomai apskaičiavo, kad vien mūsų galaktikoje – Paukščių Take – yra dešimtys milijardų Žemės tipo planetų. Jos panašios į Žemę ne tik dydžiu, bet ir yra vadinamojoje gyvybės zonoje: nuo savo žvaigždės nutolusios komfortišku atstumu, todėl sąlygos jose yra tinkamos gyventi, svarbiausia – ten gali būti vandens.
Nežemiška gyvybė egzistuoja?
Tokia potencialiai tinkamų gyventi pasaulių gausa labai padidina tikimybę, kad nežemiška gyvybė egzistuoja. Ir gal net protinga, labai išsivysčiusi. Tačiau tyrimai, kuriuos ne per seniausiai atliko tarptautinė mokslininkų komanda, šią tikimybę, deja, sumažino. Bent jau galima daryti prielaidą, kad nežemiška gyvybė gali būti itin egzotiškos formos ir visai nepanaši į mūsiškę. Taigi ir “proto broliai”, jei kur nors jų aptiksime, nebūtinai bus bent šiek tiek panašūs į mus. Arba “Žemės sesuo” pasirodys esanti “netikra”, joje gyvybė negalės egzistuoti, nepaisant, regis, palankių sąlygų.
Specialistai nustatė: į Žemę panašių planetų cheminė sudėtis gali labai skirtis, o nuo to priklauso, ar ten gali susidaryti biosfera ir atsirasti gyvybė. Pavyzdžiui, rasti planetą, kurios cheminė sudėtis būtų panaši į mūsiškės, nėra labai paprasta. Maža to, dabartinė Žemės cheminė sudėtis galėtų būti visiškai kitokia, jeigu Saulės sistemoje nebūtų atsiradęs milžinas Jupiteris. O tuomet, kas žino, kokios pabaisos gyventų Žemėje?
Skiriasi planetų mineralinė sudėtis
Saulės sistemai nebūdingos cheminės sudėties planetų Visatoje yra labai daug. Todėl galėjo susiformuoti keisti pasauliai, labai stipriai besiskiriantys nuo Žemės. Jei tikėsime mokslininkais, planetų mineralinė sudėtis priklauso nuo anglies ir deguonies (C/O), magnio ir silicio (Mg/Si) proporcijų medžiagoje, iš kurios susidarė planeta. O kadangi C/O ir Mg/Si koeficientai gali kisti labai plačiu diapazonu – būti ir mažesni, ir didesni už vienetą, tai ir planetos sudėtyje vyrauja vieni arba kiti elementai.
O tai daro įtaką tektoniniams ir vulkaniniams procesams, atmosferos sudėčiai, taigi ir gyvybei, kuri gali įgauti keisčiausias formas. Žinomų žvaigždžių, aplink kurias sukasi planetos, pagrindinių C/O ir Mg/Si koeficientų variacijos leidžia daryti išvadą, kad už Saulės sistemos ribų egzistuoja Žemės tipo planetos – nuo “santykinai Žemės tipo” iki tokių, kuriose vyrauja anglis, tarkime, silicio karbidas, titano karbidas.
Ryškus kone mokslinių prognozių pavyzdys yra fantastiniai filmai. Filme “Įsikūnijimas” puikioje Pandoros planetoje – dujų milžino palydove – patogiai gyvena mėlyni aborigenai, skraidantys driežai ir įvairios būtybės šešiomis letenomis. Bet tas pasaulis žmonėms nuodingas. Kodėl? Todėl, kad vietos sistemoje pagrindiniai C/O ir Mg/Si koeficientai yra kitokie, todėl atsirado gyvybė, nepanaši į žemiškąją.
Gaudomi iš kosmoso siunčiami signalai
Ne visi mokslininkai nusiteikę skeptiškai. Yra entuziastų, kurie tvirtai tiki: mes Visatoje ne vieni. Kai kurie astronomai seniai mano, kad planetų Visatoje yra tiek daug, kad jeigu net maža jų dalis tinkama gyventi, gyvybė turi egzistuoti tūkstančiuose ar net milijonuose planetų. Tokie entuziastai praėjusio amžiaus 7-ąjį deš. susivienijo ir įkūrė garsųjį projektą SETI (Search for Extraterriastrial Intelligence). Jame dalyvaujantys mokslininkai ieško nežemiškų civilizacijų, kad galėtų su jomis užmegzti ryšį. Nors paieškos iki šiol yra be rezultatų, mokslininkai nepraranda optimizmo. Ir net ragina savanorius jiems padėti: ieškoti proto brolių kosmoso platybėse yra sunkiau negu rasti adatą šieno kupetoje.
SETI instituto Kalifornijoje atstovai kreipėsi į visuomenę, prašydami padėti gaudyti protingų būtybių iš kosmoso siunčiamus signalus. Norintiesiems reikia tik užsiregistruoti tinklalapyje “Setilive.org”. O paskui – padėti analizuoti duomenis, gautus naudojant instituto radioteleskopą. “Signalų apdorojimo sistema kai kuriose radijo dažnių spektro dalyse perkrauta, – prisipažįsta SETI instituto mokslo tyrimų centro direktorė Džil Tarter (Jil Tarter). – Todėl tikimės astronomų mėgėjų pagalbos. Jie padės mums išsiaiškinti, kokius signalus reikia stebėti toliau”.
Reikia atpažinti signalus, taip pat bandyti prisiminti, ar tokių signalų pasitaikė anksčiau. Tai būtina spėti padaryti per pusantros minutės. Savanoriai turi apdoroti duomenis, gautus iš Aleno antenų tinklo – 42 palydovinių antenų, įrengtų Kalifornijos šiaurėje. Jos gaudo signalus, ateinančius iš žvaigždžių, aplink kurias sukasi planetos. Ieškoma radijo signalų, kuriuos galėtų siųsti protingos būtybės.
Į kosmosą siunčiami ir laiškai
Pirmasis laiškas į kosmosą be konkretaus adresato buvo išsiųstas 1962 m. lapkričio 19 d. iš SSRS Tolimojo kosminio ryšio centro Eupatorijoje. Tai buvo radiotelegrama iš trijų žodžių: “Taika, Leninas, SSRS”.
1999 m. įgyvendinant tarptautinį projektą “Cosmic Call” Eupatorijoje buvo surengti 4 informacijos perdavimo seansai į keturias Saulės tipo žvaigždes. Buvo perduodamos astronomijos, biologijos, geografijos žinios, apie 50 tūkst. projekto dalyvių vardai bei individualūs laiškai ir raginimas bet kam, kas perskaitys laišką, atsiliepti ir, jeigu galima, pranešti žinių apie savo civilizaciją.
Parengta pagal dienraščio “Respublika” priedą “Laisvalaikis”, parengė: Milda Kunskaitė
