Seksualinio švietimo programos ir pedofilija

2013 metais mūsų šalis ratifikavo Europos Tarybos Konvenciją "Dėl vaikų gynimo nuo seksualinės eksploatacijos ir seksualinių piktnaudžiavimų". Konvencijoje yra 6 straipsnis "Vaikų švietimas", kuris skelbia: "Kiekviena pasirašiusi Šalis imasi būtinų teisinių ar kitų priemonių, kurios užtikrina įjungimą į pradinio ir vidurinio mokyklinio išsilavinimo programas informacijos apie grėsmes, susijusias su seksualine eksploatacija ir seksualine prievarta, o taip pat informacijos apie apsisaugojimą nuo šių grėsmių. Tokia informacija, kuri suteikiama, esant būtinybei, bendradarbiaujant su tėvais, suteikiama platesniame lytinio auklėjimo kontekste..."

Iš esmės šita Konvencija įpareigoja mus įvesti seksualinio švietimo programas. Vakarų Europos šalyse ir JAV šios programos jau egzistuoja, Prancūzijoje ir Vokietijoje jos įvestos jau ir pradinėse mokyklose.

Pasaulinė Sveikatos organizacija (PSO) sudarė standartinį dokumentą asmenims, kurie lemia politiką, vadovams ir specialistams švietimo bei sveikatos apsaugos srityje. Kalba eina apie taip vadinamus Lytinio (seksualinio) auklėjimo/švietimo standartus.

PSO - tai speciali JTO žinyba, kurios tikslas, kaip skelbia Įstatai - "siekti visoms tautoms kuo aukštesnio sveikatos lygio". Kodėl būtent PSO kuria tokius standartus, o ne kita JTO organizacija? Ogi tam, kad susidarytų įspūdis, jog rūpinamasi vaiko sveikata, vystymusi. Kas gi tam prieštaraus, vaiko sveikata - šventas reikalas.

Štai kaip tai aiškinama pratarmėje "Seksualinio švietimo Europoje standartams": "Seksualinis švietimas yra dalis kur kas platesnio švietimo ir, atitinkamai, daro įtaką vaiko asmenybės formavimuisi. Seksualinio švietimo profilaktinis pobūdis ne tik padeda užkirsti kelią negatyvioms pasekmėms, susijusioms su seksualumu (nepageidaujami abortai, AIDS), bet ir gali padėti pagerinti gyvenimo kokybę, sveikatą ir gerovę. Tokiu būdu seksualinis švietimas prisideda prie bendro sveikatos stiprinimo".

Tartum PSO nežinotų, kad seksualinio švietimo programų diegimas provokuoja vaikų tarpe psichinį nestabilumą, psichinius sutrikimus ir, galiausiai, degradaciją. O gal atvirkščiai - puikiausiai tai žino? PSO standartai, kuriuos rengiamasi diegti, nebuvo vieninteliai tokie. Apie ką džiugiai pasakoja jų autoriai: 2009 metais UNESCO drauge su kitomis JTO žinybomis paskelbė "Techninį seksualinio švietimo žinyną". Ir Standartai, ir Žinynas dalinai sutampa, tačiau UNESCO dokumentas siūlo pasaulines rekomendacijas, o PSO rekomendacijos skirtos Europai.

Tais pačiais 2009 metais buvo paskelbtas seksualinio švietimo vadovas ilgu pavadinimu: "Viskas viename mokymo plane. Priemonės kurti vieningą požiūrį į seksualinio ir genderinio švietimo, taip pat ŽIV ir švietimo žmogaus teisių srityje įgyvendinimą." Žinote, kas jį paskelbė? Nesistebėkite - Gyventojų skaičiaus reguliavimo taryba.

Čionai būtina pabrėžti, kad seksualinio švietimo programos yra neatskiriama ir labai svarbi gimstamumo kontrolės politikos dalis. Ir ties šiuo momentu reikia atskirai stabtelėti.

1967 metais buvo įsteigtas Gyventojų fondas prie JTO (UNFPA), kurio tikslas - vykdyti šeimos planavimo ir gimstamumo kontrolės politiką visame pasaulyje. Iki fondo įsteigimo, JTO sistemoje egzistavo grynai mokslinės komisijos, veikiančios šioje srityje. Atsiradus fondui, pradėtos kurti ir įgyvendinti gimstamumo kontrolės programos. Pasaulio Bankas tapo stambiausiu tokios veiklos sponsoriumi. Gimstamumo kontrolė tapo pagrindine sąlyga, norint gauti iš jo finansinę paramą ("pririšti kreditai").

Būtent UNFPA koordinuoja tarptautines JTO struktūras - UNICEF, UNESCO, Tarptautinę šeimos planavimo federaciją, o taip pat seksualinių standartų autorę PSO.

Tiesa yra tik viena ne tarptautinė dalyvė, grynai amerikietiška JAV tarptautinio vystymo organizacija USAID. Kaip PSO rūpinasi sveikata, taip USAID įgyvendina humanitarinę pagalbą visame pasaulyje, finansuoja nevyriausybines organizacijas užsienio šalių teritorijose (neatsitiktinai USAID 2012 metais buvo išvyta iš Rusijos).

O dabar pasižiūrėkime, kokius gi seksualinio švietimo standartus sukūrė PSO.

Standartuose tvirtinama, kad seksualinis švietimas turi prasidėti nuo kūdikystės - nuo nulio metų. Pateikiamose įvairiose lentelėse aiškinama, ką būtent turi žinoti vaikai, sulaukę vienokio ar kitokio amžiaus. Tarkime, ikimokyklinukai jau turi žinoti, kas yra lytinis aktas ir mokėti papasakoti apie seksualinį pasitenkinimą. Pagal tokius standartus yra rašomi vadovėliai, iš kurių mokosi europiečiai vaikai. Vadovėliuose daug detalių iliustracijų ir vaizdinių priemonių. Praktiniuose užsiėmimuose Prancūzijoje šešerių metų vaikams liepiama užmauti vienas kitam prezervatyvus. Tėvams rekomenduojama aktyviai mokyti vaikus atitinkamų įgūdžių. Nėra nieko nuostabaus, kad tėvai po viso to eina į gatves protestuoti.

Kai dėl pedofilų, tai pagal autorių sumanymą, pagrindinis vaikų apsaugojimo nuo jų būdas - būtent seksualinis švietimas.

Pasibaisėję ir nusistebėję tokio seksualinio švietimo platumu, mes susimąstėme: o kas gi kuria visas šitas programas? Kokiais tyrimais remiasi programų kūrėjai? Kas vykdo tuos tyrimus?

Darbo grupė, kuri ėmėsi sunkaus darbo kurti seksualinio kūdikių švietimo programas, sudaryta iš 16 tarptautinių ir nacionalinių Europos organizacijų atstovų.

Aptarsime tiktai dvi iš tokių organizacijų.

PSO standartuose viena iš tokių organizacijų įvardinama Rutgers Nisso Groep - olandų ekspertų centras, užsiimantis seksualumo problemomis. Bazuojasi jis Olandijoje, Utrechte. Ši įstaiga suvaidino didelį vaidmenį šiuolaikiniuose seksualumo tyrimuose.

Įdomi šios organizacijos atsiradimo istorija. Anksčiau tai buvo dvi organizacijos - Rutgerso fondas ir Nyderlandų socialinių seksologijos tyrimų institutas. Rutgerso fondas atsirado aštuntame XX amžiaus dešimtmetyje ir buvo taip pavadintas žymiojo gimstamumo kontrolės ideologo Maltuso pasekėjo Jano Rutgerso garbei. Trečiame XX amžiaus dešimtmetyje Rutgersas vadovavo taip vadinamam "Naujajai Maltuso Sąjungai" (NMB) ir pasisakė, pavyzdžiui, už varguoliams nemokamai dalinamas kontracepcijos priemones. Rutgerso fondas - tai dukterinė "Nyderlandų seksualinės reformos draugijos" (NVSH) organizacija. NVSH veikla neapsiribojo vien tikrai seksualinėmis reformomis, organizacija turėjo didelį tinklą gimstamumo kontrolės klinikų. Šiuo metu NVSH - tai struktūra, atvirai pasisakanti už pedofilijos legalizavimą. Šioje organizacijoje aktyviai darbavosi seksologas Bernardas Fricas, pedofilų teisių gynimo sąjūdžio pionierius, parašęs daug darbų apie pedofiliją. Pagrindinis Rutgerso fondo tikslas - seksualinis švietimas, kontracepcijos priemonių platinimas ir gimstamumo kontrolės programų propaganda.

Nyderlandų socialinių seksologijos tyrimų institutas atsirado dar prieš Rutgerso fondą. Institutas atliko mokslinius tyrimus seksualumo psichologinių ir socialinių aspektų temomis, o taip pat užsiėmė gimstamumo kontrolės klausimais. 1999 metais šios dvi organizacijos susijungė, kad drauge dirbtų seksualinės sveikatos ir švietimo sferoje. O neseniai jos susijungė dar ir su Pasaulio gyventojų fondu (WPF).

Šioje grupėje dirbo nemažai ganėtinai specifinių žmonių.

Pavyzdžiui, tūlas Teodoras Sendfordas, Utrechto universiteto Klinikinės psichologijos katedros docentas, Nyderlandų socialinių seksologijos tyrimų instituto tyrimų programų direktorius. Dabar šitas mielas žmogus darbuojasi Kolumbijos universitete. Universiteto tinklapyje išvardijamos gausios "mokslininko" regalijos ir platus jo darbų sąrašas. Visi darbai - apie pedofiliją. Tiksliau, kaip jis pats rašo savo knygoje "Intymus artumas tarp skirtingų vyrų kartų. Istorinės, socialinės, psichologinės ir juridinės perspektyvos", apie "meilę tarp berniuko ir vyro", knygoje tvirtinama, kad "autoriai nemano, jog santykiai tarp berniukų ir vyrų būtinai turi būti laikomi patologija". Knygos tikslas - "aprašyti fenomenus, susijusius su tokiu reiškiniu, kaip santykiai tarp berniukų ir vyrų šiuolaikinėje Vakarų visuomenėje". Kitaip sakant, Sendforto tikslas - paaiškinti Vakarų visuomenei, kad pedofilija "ne visada yra patologija". Ar tai reiškia, kad ji gali tapti ir norma? Ir jeigu pats autorius knygoje apie tai rašo pakankamai atsargiai ir miglotai, tai jo bendraautoriai kalba visiškai aiškiai.

Štai ką šios knygos pratarmėje rašo Giunteris Šmidtas, Sendforto kolega iš Vokietijos, dirbantis Federaliniame medicininio švietimo centre - organizacijoje, kuri drauge su kitomis kūrė PSO "Standartus": "...žinoma, tabu vis dar egzistuoja (šioje knygoje), pagrindinis jos straipsnių tonas turi gynybinį ir atsargų pobūdį. Eufemizmas "intymus artumas tarp skirtingų kartų atstovų" kartojamas, neperžengiant ribų. Pedofolija kartais būna ne kas kita, kaip ypatingai karšta tėviška meilė, o pedofilai neretai būna tiesiog savo naudos nesivaikantys pagalbininkai, padedantys vaikams tyrinėti savo seksualumą ir juo mėgautis".

Ne ne, nė vienas iš šių profesorių nėra pedofilai, nepamanykite nieko blogo. Jiems tiesiog labai patinka daug rašyti apie švelnią meilę tarp berniukų ir vyrų. Šitą knygą galima nusipirkti internetiniame knygyne Amazon. Knygoje taip pat kalbama ir apie tai, kad Sendfortas buvo vienas iš žurnalų, skirtų pedofilams - Paidika - autorių.

Ir Sendfortas, ir Šmidtas, ir trečiasis knygos autorius Aleksas Naersenas daug spausdinosi žurnaluose, skirtuose pedofilams. Sendforto straipsnis "Berniukų kontaktai su vyrais" skirtas tyrimams seksualumo ir pedofilijos srityje. Jis tyrė berniukus, turinčius seksualinių santykių su vyrais patirties. Žurnale pedofilams ir homoseksualistams PAN, straipsnyje "Vaikų, bendraujančių su pedofilais, patirties pasaulis" jis pasakoja apie tai, kaip vaikai puikiai ir komfortiškai jaučiasi šalia savo "suaugusių partnerių" ir kaip sunku jiems bendrauti su savo tėvais. Kolumbijos universiteto, kuriame dirba šis autorius, tinklapyje jūs šitos informacijos nesurasite, tačiau pedofilai rūpestingai saugo visus to žurnalo numerius.

Visos šios publikacijos sukėlė didelį pasipiktinimą mokslo bendruomenėje, dėl to Sendfortas ir jo draugai, propaguojantys pedofiliją, persimetė į homoseksualizmo, genderio temas ir tapo homoseksualistų teisių gynėjais. Dabar Sendfortas yra visiškai respektabilus mokslininkas, yra vienas iš Tarptautinės seksologijos tyrimų akademijos vadovų.

Tame pačiame Utrechte, drauge su Sendfortu, dirbo ir kitas žinomas pedofilas Edvardas Bronhesma. Atsėdėjęs kalėjime už pedofiliją, jis mirė kaip pakankamai respektabilus pilietis, spėjo pabūti senatoriumi, aktyviai kovojo už pedofilų, homoseksualistų teises ir, kaip praneša Prinstono universiteto tinklapis, buvo ne šiaip senatorius, o Senato teisės komiteto pirmininkas. Pagrindine jo veiklos kryptimi tapo kova dėl amžiaus ribos, nuo kurios galima pradėti lytinius santykius, sumažinimo. Jis organizavo ta tema daugybę "tyrimų", įsteigė fondą, finansavusį tuos tyrimus - "Seksualumo tyrimų fondą".

Kaip jis rašo savo straipsnyje "Berniukų mėgėjai ir jų įtaka berniukams", "Prievartos išplitimas pedofilų kontaktuose su berniukais yra labai menkas. Jų įtaka gali būti didesnė, jei santykiai trunka ilgesnį laiką. Įtaka gali būti sveika ir nesveika. Šių santykių rėmuose, seksas - tai, kaip taisyklė, tiktai antrinis elementas, nors gali būti svarbus seksualinio apmokymo ir auklėjimo prasme..." Straipsnis buvo paskelbtas "Homoseksualumo žurnale". Jo knygą "Mylėti berniukus" irgi galima nusipirkti internetiniuose knygynuose.

Štai tokią šlovingą pedofilišką praeitį turi Rutgers Nisso Groep- Olandijos centras, kuriantis seksualinio švietimo programas, skirtas vaikams. Reikia pasakyti, kad ši organizacija tebesilaiko savo tradicijų ir šiandien. Daktaras Teo Sendfortas - tų pačių PSO "Standartų" autorių sąraše.