Laivai – vaiduokliai vis dar plaukioja

Legendos apie be žmonių jūromis plaukiojančius laivus-vaiduoklius žinomos nuo XVII amžiaus. Panašu, kad jos ir dabartiniais laikais turi realų pagrindą.

2007 metu balandžio mėnesį prie Australijos krantų buvo aptiktas burinis katamaranas be žmonių. Į laivą įlipę gelbėtojai tiesiog pasimetė. Burės buvo pakeltos, tiesa, viena buvo suplyšusi. Variklis dirbo tuščiąją eiga. Kajutėje švietė laivo kompiuterio monitorius. Žybsėjo GPS (globalios pozicionavimo sistemos) bei radijo stoties lemputės. Stalas buvo paruoštas pietums – ant jo padėtos lėkštės, šakutės.

1872 metų gruodžio 4 dieną iš barko „Dei Gratia”, plaukiančio per Atlanto vandenyną link Gibraltaro, buvo pastebėta burė horizonte. Kai laivai priartėjo vienas prie kito, paaiškėjo, kad tuo pačiu kursu, kaip ir barkas, plaukia brigantina „Marija Selestė” („Mary Celeste”).

Tai buvo nepaprastas susitikimas. Abu šie laivai stovėjo šalia vienas kito Niujorko uoste, tik „Marija Selestė” į jūrą išplaukė lapkričio 7 dieną, o „Dei Gratia” – lapkričio 15 dieną. Faktas, kad laivai susitiko, reiškė, jog barko greitis buvo didesnis už brigantinos greitį. Tai turėjo užbaigti dviejų gerai pažįstamų vyrų – „Dei Gratia” kapitono Morhauso ir „Marijos Selestės” kapitono Brigso – ginčą kurio laivas yra greitesnis.

Tačiau su brigantina kažkas buvo neaišku. Pirma, „Marija Selestė” neatsakė į signalą, pakeltą ant barko stiebo. Antra, brigantina plaukė zigzagais, tarsi jos šturvalą laikytų girtas žmogus. Trečia, ramiu oru iš visų laivo burių buvo pakeltos tik tos, kurios skirtos štormui.

Kai laivai dar arčiau priartėjo vienas prie kito, iš „Dei Gratia” borto pastebėjo, kad brigantinoje nėra žmonių. Kapitonas Morhausas įsakė nuleisti valtį. Per bortus kabančiais trosais jūreiviai įsiropštė ant denio. Brigantina buvo pasvirusi ant dešinio borto (triume buvo trys su puse pėdos vandens). Visa kita buvo geroje būsenoje, tik nuplėštas liuko, vedančio į triumus, dangtis voliojosi denyje.

Dar buvo sudaužytas kompasas ir nebuvo gelbėjimo valties. Iš kapitono tiltelio buvo dingęs sekstantas ir kiti prietaisai. Nebuvo jokių dokumentų, tik budėjimo žurnalas, kuriame paskutinis įrašas buvo padarytas lapkričio 24 dieną. Spendžiant iš nurodytų koordinačių, per tą laiką „Marija Selestė” nuplaukė apie 500 mylių. Kubrike jūreivių daiktų maišai buvo nepaliesti, ant virvės buvo padžiauti skalbiniai. Kapitono kajutėje be kitų daiktų dar buvo maža fisharmonija, lagaminas su vaikiškais drabužiais ir žaislais, o po lova buvo numestas kardas, padengtas rudomis dėmėmis. Ir nė gyvos dvasios laive!

Nors ne visai taip… Kai „Dei Gratia” jūreiviai ruošėsi leistis į valtį, jie išgirdo miaukimą. Sandėliuke ant spintos tupėjo juoda katė žaliomis akimis.

Morhauso padėjėjas, sugrįžęs į laivą, apie viską pranešė kapitonui. Jis įsakė trims jūreiviams persikelti į brigantiną ir „Mariją Selestę” vesti paskui „Dei Gratia” į Gibraltarą, kur nedidelis karavanas ir atplaukė gruodžio 12 dieną.

Kraujas ar rudys?

Tyrimas, kuriam vadovavo Gibraltaro generalinis prokuroras Solis Fludas, truko tris mėnesius. Štai ką pavyko nustatyti.

Brigantina „Marija Selestė”, kurios ilgis 103 pėdos ir vandentalpa 282 tonos iš tikrųjų išplaukė iš Niujorko uosto. Laive buvo 11 žmonių – 8 ekipažo nariai, kapitonas Brigsas, jo žmona ir maža dukra. Krovinys – statinės su spiritu ir varveliu (skysti taukai, išgauti iš ruonių ar banginių).

Ant „Marijos Selestės” forštvenio žemiau vaterlinijos buvo pastebėtas įlinkimas, atsiradęs po susidūrimo su kažkuo kietu. Brigantinoje buvo aptiktos ne dvi gelbėjimo valtys, kaip buvo priimta tokio dydžio laivams, o tik viena. Rudos dėmės ant kardo, kaip parodė specialus tyrimas, buvo paprasčiausios rūdys, o ne kraujas. Fisharmonija priklausė poniai Brigs, o žaislai – jos dukrai.

Tyrėjai išsiuntinėjo užklausimus į abejose Atlanto pusėse esančius uostus. Šioje vietoje tyrimas buvo pristabdytas. Kapitonui Morhausui buvo išmokėta 1700 svarų sterlingų premija, o brigantina perduota jos savininkui Džeimsui Vinčesteriui. Per kitus 13 metų „Marijos Selestės” šeimininkas keitėsi net 17 kartų, kol laivas nuskendo, atsidaužęs į Haičio salos rifus.

Ar maistas burbuliavo?

Prie legendos apie „Mariją Selestę” sukūrimo prisidėjo daugelis autorių. Pavyzdžiui, tuomet dar mažai žinomo rašytojo Artūro Konan Doilio apsakymas „Dž.Hebekuko Džefsono pranešimas” buvo išspausdintas žurnalo „Cornhill magazine” 1884 metų sausio mėnesio numeryje. Reikia pasakyti, kad šiame apsakyme faktais mažai buvo remiamasi.

Ypač smarkiai šia paslaptimi buvo susidomėta 1913 metais, kai Londone leidžiamo žurnalo „The Strand Magazine” redaktorius pasiūlė garsiausiems Didžiosios Britanijos rašytojams, tame tarpe ir Herbertui Velsui, aprašyti savo mįslės įminimo variantą. Šios novelės turėjo didžiulį pasisekimą.

Tačiau buvo ir kitokios pasekmės. Tai, ką rašytojai buvo sugalvoję, norėdami sustiprinti skaitytojų susidomėjimą, po Pirmojo pasaulinio karo buvo priimta kaip neginčijamas faktas („Mercure de France”, 1921 metai). Laikraščių ir žurnalų puslapiai buvo išmarginti straipsniais su įvairiomis smulkmenomis – „Marijos Selestės” burės buvo kruvinos, denis sukapotas kirviu ar mačete, brigantinos kambuze burbuliavo jūreiviams ruošiamas maistas, ant stalo garavo puodeliai su kava, ant siuvimo mašinos stovėjo atsuktas buteliukas su alyva ir t.t. Taip pat daugėjo ir versijų.

1. Kapitonas Morhausas ir kapitonas Brigsas sudarė slaptą susitarimą, siekdami gauti ir pasidalinti premiją už apleisto laivo išgelbėjimą.

2. Kapitonas Morhausas ir jo jūreiviai, užkietėję niekšai, tarsi piratai užgrobė „Mariją Selestę” ir išžudė visą brigantinos ekipažą, nepasigailėdami netgi moters su vaiku. Visa kita – melas, siekiant gauti premiją.

3. Kapitonas Morhausas buvo tikras pragaro išpera! Jis „Marijos Selestės” užpuolimą planavo dar prieš išplaukiant į jūrą. Amerikoje jam pavyko savo žmones įtaisyti į Brigso laivą, jie ir surengė žudynes brigantinoje.

4. „Marijos Selestės” komanda neatsilaikė prieš statinių su spiritu turinį. Ji girtuokliavo, o visa tai baigėsi tragiškai. Šios versijos laikėsi ir JAV finansų ministras: „Visos aplinkybės kelia įtarimą, kad kapitoną, jo žmoną ir dukrą nužudė nuo alkoholio sužvėrėję jūreiviai, kurie vėliau, išsigandę gręsiančios bausmės, sėdo į valtį ir, tikriausiai, žuvo vandenyne” (atviras laiškas dienraščiui „The New York Times”, 1973 metų kovo 23 diena).

5. Spirito garai nuplėšė liuko dangtį, iš triumo pakilo rudi tumulai, kurie klaidingai buvo palaikyti dūmais. „Marijos Selestės” kapitonas, bijodamas sprogimo, liepė nuleisti gelbėjimo valtį. Tačiau trosas nutrūko, laivas išliko, o visa laivo komanda žuvo.

7. Kažkas iš ekipažo narių buvo apsėstas žudymo manijos. Konan Doilio apsakyme tokiu bepročiu buvo metisas, siekiantis atkeršyti baltajai rasei už visus pažeminimus. Susidorojęs su kitais komandos nariais, jis valtimi nuplaukė link Afrikos krantų.

8. Atlanto viduryje „Marijos Selestės” kokas išėjo iš proto. Jis visus nunuodijo, o kūnus išmetė per bortą. Po to ir pats nusižudė, iššokdamas į vandenį. Tik katės pagailėjo.

9. Be kieno nors piktybinio įsikišimo sugedęs maistas ekipažo nariams sukėlė haliucinacijas, todėl žmonės patys sušoko į jūrą, norėdami atsikratyti košmariškų reginių.

10-15. Laivas pateko į štormą (jį užliejo didžiulė banga, užpuolė milžiniškas aštuonkojis ar kašalotas, užkabino vandens sūkurys, supurtė žemės drebėjimas), į triumą ėmė plūsti vanduo, todėl kapitonas Brigsas liepė visiems sėsti į valtį.

Tokių versijų galima sugalvoti daugybe.

Klajokliai be žmonių

Dingusio kapitono Brigso laivo ekipažo paslaptis tyrėjus privertė prisiminti kitus panašius atvejus. 1850 metų ankstyvą ir giedrą vasaros rytą prie Niuporto krantų (Rod Ailendo valstija, JAV) pasirodė barkas „Jūros paukštis”. Laivas plaukė su visomis iškeltomis burėmis ir visiškai nesiruošė keisti kurso, nors prieš jį buvo rifai. Kranto sargyba, norėdama įspėti apie pavojų, keletą kartų iššovė iš patrankos tuščiais užtaisais.

Kai iki rifų buvo likę keli metrai, pakilo didžiulė banga, kuri laivą pernešė per uolas. Burės nusviro, o barkas nosimi įsirėžė į smėlėtą krantą.

Kranto sargybos atstovai, užlipę į laivą, jame neaptiko nė vieno žmogaus. Juos pasveikino linksmu lojimu mažas šuo… Ant krosnies dar stovėjo šiltas arbatinukas, o kubrike dar buvo jaučiamas tabako dūmas. Iš laivo žurnalo paaiškėjo, kad laivas iš Hondūro į Niuportą gabeno kavos krovinį. Laivui vadovavo kapitonas Džonas Daras. Jo daiktai, kaip ir laivo dokumentai, buvo savo vietose.

Praėjo dvi savaitės. Burlaivis buvo iškrautas, jį pabandė nutempti į vandenį, tačiau tuo metu prasidėjo audra. Kai vandenynas nurimo, ant smėlio kranto nebebuvo jokio „Jūros paukščio” pėdsako. Laivas dingo lygiai taip pat, kaip anksčiau dingo jo ekipažas.

1855 metų vasario 28 dieną brigo „Maratonas” stebėjimo pintinėje buvęs jūreivis sušuko, kad mato burę. Priešais plaukiančiame laive buvo pakeltos vos dvi burės, todėl ir jo greitis buvo nedidelis. Kai laivus skyrė vos keletas kabeltovų, „Maratono” kapitonas perskaitė laivo pavadinimą – „Džeimsas Cesteris”, o per binoklį pamatė, kad laivo denis yra tuščias.

Kapitonas pats su keliais jūreiviais valtimi nuplaukė sutiktą laivą ir konstatavo, kad burių įranga nesugedusi, gelbėjimo valtis savo vietoje, triume ir kambuze pakankamai maisto ir vandens atsargų, tik kapitono kajutėje nebuvo kompaso ir laivo žurnalo. O svarbiausia – jokio ekipažo!

Po dešimties metų Airijoje esančio Korko uosto reide pasirodė didelis laivas. Jis, nemažindamas greičio, užšoko ant seklumos netoli kranto. Laive žmonių nebuvo. Triumas buvo pakrautas raudonmedžio mediena, kuri buvo visiškai nenukentėjusi, vietoje buvo ir asmeniniai jūreivių daiktai bei laivo dokumentai, išskyrus budėjimo žurnalą. Nepavyko išaiškinti nei laivo pavadinimo, nei kapitono pavardės. Atrodo, kad laivas atsirado iš niekur.

Pabėgimas iš „Debesies”

Dažnai realybė būna keistesnė už bet kokį prasimanymą, ir, kaip taisyklė, paprastesnė. 1983 metai, karšta vasaros diena. Su Venesuelos vėliava plaukiojančio sausakrūvio laivo „Marakaibas” budėtojas pastebėjo horizonte laivo kontūrus.

Apie pastebėtą laivą buvo pranešta kapitonui. Bandymai užmegzti radijo ryšį buvo nesėkmingi, todėl į sutiktą laivą buvo pasiųsta valtis su trimis jūreiviais. Jie pasikėlė į laivą ir nesunkiai nustatė, kad tai buvo Kiprui priklausęs krovininis laivas „Debesis”.

Tačiau laive nebuvo ekipažo! Buvo matyti, kad laivas buvo paliktas labai skubotai. Ant denio mėtėsi batai, kažkokie skudurai. Laivo radijo stotis buvo nustatyta gelbėjimo tarnybų dažniu, tačiau buvo aišku, kad ryšiu pasinaudoti nesuspėta.

Nusileidę į mašinų skyrių jūreiviai suprato, kad jame buvo kilęs gaisras, kuris prasidėjo nuo trumpojo jungimo. Tačiau ugnis užgeso savaime – nebuvo jokių gesintuvų putų žymių.

Atsakymas į klausimą, kodėl laivo ekipažas taip skubiai paliko laivą, buvo gautas po kelių dienų. Panamos tankeris vandenyne sutiko valtį, kurioje plaukė 3 Anglijos ir 9 Ganos piliečiai – laivo „Debesis” ekipažas. Jie savo panišką pabėgimą paaiškino tuo, kad triume buvo sukrautos 5 tūkstančiai medinių dėžių su užrašu „TNT”. Kiekvienoje dėžėje gulėjo po du 122 mm kalibro artilerijos sviedinius. Kai prasidėjo gaisras, pirmoji jūreivių mintis buvo: „Tuoj sprogs!” Net nesusitarę visi metėsi prie gelbėjimo valties.

Štai kaip viskas aišku ir paprasta. Tačiau jeigu visada viskas būtų taip suprantama, nebūtų gimusi legenda apie „Mariją Selestę”.

Kaip baigėsi istorija su katamaranu, kuria pradėtas straipsnis? Iš pradžių tyrimas apie ekipažo dingimą buvo vykdomas labai energingai. Greitai pavyko nustatyti, kad laive turėjo būti trijų žmonių ekipažas. Visi trys buvo užkietėję žvejai ir planavo atsiduoti savo aistrai ką tik nusipirktu 12 m ilgio laivu.

Jie susiruošė į dviejų mėnesių trukmės plaukiojimą palei vakarinę Australijos pakrantę. Žvejai nutarė nerizikuoti, jie plaukdavo tik dienomis, nakčiai inkarą išmesdavo kokioje įlankoje, tačiau šie duomenys nepaaiškina, kas vis tik nutiko ekipažui.

Dingusių žmonių paieškos buvo tęsiamos, tačiau jokio rezultato nebuvo. Buvo paskelbta oficiali versija – visi trys katamaranu plaukę žmonės įkrito į jūrą ir nuskendo. Policiją į žurnalistų versijas apie piratų ataką, ryklių užpuolimą besimaudant ir kitas nekreipė dėmesio.

Ieškant informacijos apie laivus – vaiduoklius, galima rasti duomenų apie rusų laivą „Liubovė Orlovą”, kurį jo šeimininkas – Maltos pilietis – paliko Atlanto vandenyne. 1976 metais statytas laivas iki šiol nepaskendo, nežiūrint į visus štormus, todėl galima manyti, kad jo būsena visai nebloga. Ir visiškai neaišku kuo baigsis ši istorija.