Odino laukymė

Tolumoje augantys spygliuočių miškai atrodo tarsi neįveikiama melsva siena. Per šiuos tankumynus labai sunku prasibrauti. Jie atrodo labai niūrūs, nes šalia jaunų eglių, pušų, kėnių auga didžiuliai, bet kuriuo metu galintys nuvirsti medžiai, ant žemės pūva nuvirtusių medžių kamienai, apaugę samanomis.

Šiuose miškuose visada drėgna ir tamsu, tarsi kokiame rūsyje. Šūktelėsi – ir šauksmas nutyla tankmėje, tik traškančios šakelės, kažkokie nutylantys ir vėl pasigirstantys šiurenimai, vos girdimas vėjas aukštų medžių viršūnėse gąsdina tuos, kas įžengia į šį mišką. Dideli kamienai girgždėdami trinasi vienas į kitą. Norvegijos miškas nėra labai spalvingas – nuo juodos ir pilkos spalvos iki melsvai žalios. Tokios kapinėms būdingos spalvos ir bauginantys garsai sukelia aštrų vienatvės ir liūdesio jausmą, žadina mintis apie mirtį. Šiame miške, tarp amžius augančių medžių, viešpatauja miško dvasios, tarp kurių yra ir barzdotas ir purvinas Snomanenas.

Kažkur netoliese linksmai per slenksčius čiurlena Glomos upelis, įtekantis į Bohuso įlanką. Būtent čia, tankiame miške Glomos aukštupyje, netoliese Reruso miesto yra anomali zona. Šioje zonoje labai daug keistų medžių sudvejintomis viršūnėmis. Galima pamatyti susuktus medžius arba tokius, kurie iš pradžių augo tiesiai, po to nesuprantamu būdu buvo išlenkti ir toliau vėl augo tiesiai. Vietiniai gyventojai šiame miške kartais mato pusiau permatomas būtybes. Naktimis danguje atsiranda nepaprastas švytėjimas, pasidaro šviesu tarsi dieną.

1990-ais metais Glomos aukštupyje apsilankė Herstas Heraldsonas, Norvegijos anomalijų klubo vadovas ir populiarios knygos „Paslaptingoji Skandinavija” autorius. Šio klubo, kurio būstinė yra Osle, nariai studijuoja NSO fenomeną, poltergeistą, savaiminio užsiliepsnojimo atvejus ir kitus nepaaiškinamus reiškinius.

Heraldsonas keistajame miške pasijuto blogai – kaip ir buvo perspėtas. Netikėtai jį ėmė krėsti šaltis, skaudėti galva. Kitą dieną vyro kojos sutino. Tyrinėtojas padarė keletą nuotraukų, atliko filmavimą laukymėje, paėmė dirvos ir žolės pavyzdžių. Jis dar išmatavo laukymės skersmenį, kuris pasirodė besąs 83 m.

Fotografavimo metu pastebėtas keistas reiškinys. Po kiekvieno blykstės plykstelėjimo priešingoje laukymės pusėje irgi plykstelėdavo blykstė, tarsi ten taip pat stovėtų fotografas. Herstas greitai pajuto, kad ima skaudėti akis. Blykstė nustojo veikti, nors maitinimo elementai buvo visai neseniai pakeisti. Vėliau, jau išryškintose nuotraukose, tyrinėtojas nustebęs pamatė neryškias figūras su didžiulėmis ištemptomis galvomis.

Heraldsonas Odino laukymėje išbuvo apie 5 valandas. Per tą laiką jo laikrodis atsiliko lygiai 1 valanda ir 30 minučių. Chemijos laboratorijoje atlikta dirvos ir žolės analizė neparodė jokių anomalijų. Vienintelis keistumas – žolėje labai trūko pigmento.

Heraldsonas susitiko su vietiniu jėgeriu, geraširdžiu šviesiaplaukiu milžinu Arvo Gustavsonu, kuris ne kartą laukymėje matė baltas išstypusias figūras. O 1987 metais kovo mėnesį pastebėjo laukymėje keistą objektą. Gustavsonas mano, kad tai buvo nusileidusi skraidanti lėkštė. Ji buvo panaši į piramidę, stovinčią ant kelių pusiau apvalių atramų.

Iš viršutinės piramidės dalies sklido švelni pulsuojanti šviesa. Pati skraidanti lėkštė buvo pagaminta tarsi iš aliuminio. Jėgeris nusprendė prieiti arčiau keistojo objekto, tačiau tai padaryti buvo nebuvo taip lengva – atrodė, kad kažkokia nematoma jėga neleidžia prisiartinti. Vyrui ėmė svaigti galva, tačiau šiaip taip Gustavsonui pavyko priartėti prie piramidės.

Staiga iš jos išlindo juoda ilga „ranka”, kurios „delne” įsižiebė ryški akinama šviesa ir apšvietė jėgerį. Atrodė, kad kažkas atidžiai apžiūrinėjo žmogų. Netikėtai Gustavsonas pamatė dvi balkšvas pusiau permatomas figūras, kurių ūgis buvo ne mažiau nei 2 m. Jos atsirado tarsi iš po žemių. Šių būtybių lyties nustatyti buvo neįmanoma. Jų galvos buvo ištemptos, veidų bruožų nesimatė.

Arvo galvoje pasigirdo žodžiai:

- Nusiramink, žmogau, mes tau nepadarysim nieko blogo.

- Kas jūs esate? – sukaupęs drąsą paklausė jėgeris.

- Mes atkeliavome iš Erelio žvaigždyno, mūsų gimtinė – antroji Altairo žvaigždės planeta. Mūsų civilizacija žymiai labiau išsivysčiusi nei jūsų. Mūsų principas – humaniškumas, – pasigirdo Gustavsono galvoje.

- Kodėl jūs čia atskridote? – vėl paklausė vyras.

- Tu gali mums užduoti klausimus mintimis, mes suprasime. Mūsų kosminis laivas patyrė avariją. Teko nusileisti šioje vietoje. Matuojant Žemės laiku mes čia jau esame penkerius metus. Netrukus išskrisime.

- Gal galiu skristi su jumis? – pats sau netikėtai paklausė Arvo. Jam pasirodė, kad išgirdo kažkokį klaksėjimą, panašų į juoką.

- Tai tau gali būti pavojinga. Tavo kūnas nepritaikytas didžiulėms perkrovoms. Be to, tu gali paskleisti mums pavojingų virusų.

Ateiviai patarė jėgeriui sugrįžus namo būtinai nusiprausti po dušu ir išgerti ne mažiau 2 litras vandens, o ateityje laikytis atokiau nuo laukymės, nes buvimas joje gali būti pavojingas sveikatai.

Susitikimas su ateiviais Gustavsonui paliko tokį didelį įspūdį, kad jis užmiršo jų patarimus. Tikriausiai dėl to vyrui pakilo temperatūra ir prasidėjo viduriavimas. Jėgeris visą savaitę blogai jautėsi. Arvo, po to, kai atsigavo, vėl nukeliavo į Odino laukymę. Tačiau joje nebebuvo jokios piramidės ar pusiau permatomų būtybių. Kaip ir praėjusį kartą vyras pajuto sunkumą kojose, silpnumą ir galvos svaigimą. Po šio įvykio jėgeris visada apeidavo laukymę lanku, netgi aplink ją pritvirtino vietinius gyventojus perspėjančius ženklus.

Šaltinis: Mįslės ir Faktai