- 0.0 Reitingas
- 2233 Peržiūrosа
Antarktida išties kupina mįslių. Kai kurios yra jos gelmėse, kaip neužšąlantis Vostoko ežeras, iki kurio neseniai įsiskverbė rusų mokslininkai iš to paties pavadinimo poliarinės stoties – jie pragręžė ledą iki 3768 m gylio ir pasiekė vandens paviršių. Kitos mįslės yra tiesiog ledinio žemyno paviršiuje.
2010 m. pabaigoje, kai buvo pats gręžimo darbų „Vostok“ srityje įkarštis, o iki ežero paviršiaus buvo likusios kelios dešimtys metrų, apie savo „atradimą“ paskelbė Džozefas Skiperis (Joseph Skipper), garsus virtualusis archeologas iš JAV.
Paprastai jis „kasinėja“ Marse ir Mėnulyje, tyrinėdamas nuotraukas, kurias iš ten perduoda kosminiai aparatai – jos eksponuojamos oficialiuose NASA ir kitų agentūrų tinklalapiuose. Ir randa daug įdomaus. Tyrinėtojo kolekcijoje yra objektų, panašių į humanoidų kaulus ir kaukoles ir tokių, kuriuos (aišku, įtempus vaizduotę) galima vertinti kaip tų humanoidų civilizuotos veiklos liekanas.
Tai lentos, rąstai, skulptūros, kyšančios iš Marso smėlio, ir net kažkas panašaus į tvirtovių sienų griuvėsius. Šįkart archeologas susidomėjo Žeme, konkrečiai Antarktida. Ir rado angą vidury žemyno, „skraidančią lėkštę“ ir neužšąlančių ežerų žemyno paviršiuje. Jų koordinatės žinomos, jie gerai matyti palydovinėse ledinio žemyno nuotraukose, demonstruojamose tinklalapyje „Google Earth“.
Kaip Marse
Antarktida mažai kuo skiriasi nuo Marso, gal tik deguonies joje daugiau. O šaltis toks pats. Kai kuriose vietose temperatūra nukrenta iki minus 90 laipsnių pagal Celsijų. Esminis skirtumas vienas – Antarktidoje lankosi žmonės, o Marse kol kas ne.
Bet tai nereiškia, kad ledo sukaustytas žemynas ištyrinėtas daug geriau nei Raudonoji planeta. Paslapčių užtenka ir čia, ir ten. Mes nežinome, ar Marse yra gyvybė, nežinome, kas slypi po kilometriniu Antarktidos ledo sluoksniu. Net apie tai, kas vyksta jos paviršiuje, įsivaizduojame tik miglotai.
Keista, bet Marso nuotraukų yra daugiau nei Antarktidos. Jos reljefo detales galima ištyrinėti tik siaurame ruože Karalienės Merės žemės rajone, kur ir buvo aptikti netikėti radiniai. O būtų neblogai pažvelgti ir į kitas vietas. Ypač į tas, apie kurias seniai sklinda legendos.
Ten slėpėsi Hitleris
Žinoma, kad Antarktida labai domėjosi naciai, siuntė į ją ne vieną ekspediciją. Ir net paženklino stulpais plačią teritoriją Karalienės Modės žemės rajone, pavadinę ją Naująja Švabija. 1939 m. vokiečiai pakrantėje aptiko nuostabų maždaug 40 kv. km žemės plotą, nepadengtą ledu, su palyginti švelniu klimatu ir daugybe neužšąlančių ežerų. Jis buvo pavadintas Širmacherio oaze – vokiečių lakūno atradėjo garbei.
Vėliau čia įsikūrė sovietų poliarinė stotis „Novolazarevskaja“. Pagal oficialią versiją Trečiasis Reichas Antarktidoje ruošėsi steigti apsaugos bazę savo banginių medžioklės laivams. Bet yra ir daug įdomesnių versijų.
Nors jas sunku pavadinti net mokslinėmis fantastinėmis – kvepia tikra mistika. Trumpai istorija tokia: neva per ekspediciją į Tibetą naciai sužinojo, kad Antarktidos gelmėse yra plačių šiltų ruožų, o juose – gal ateivių, gal kadaise ten gyvenusios išsivysčiusios civilizacijos liekanų. Dar kai kas tvirtino, kad Antarktida kadaise buvo Atlantida. Galiausiai praėjusio amžiaus 4-ojo deš. pabaigoje vokiečių povandeniniai laivai leduose rado slaptą landą ir pateko į tas zonas.
Nuo čia legendos nebesutampa. Pagal vieną versiją naciai po ledu statė miestus, pagal kitą – susitarė su vietos gyventojais ir įsikūrė laisvoje erdvėje. Dar kita legenda pasakoja, kad ten, į žemyno vidų, 1945 m. buvo atgabentas gyvas Hitleris su gyva Eva Braun.
Neva jie atplaukė povandeniniu laivu, lydimi visos eskadros didžiulių povandeninių laivų, ir čia gyveno iki 1971 m. Mitų apie Antarktidą autoriai po ledu įkurdina ir Trečiojo Reicho „skraidančias lėkštes“, gandų apie kurias gausu daugybėje knygų, filmų, televizijos laidų ir internete. Atseit naciai šiuos aparatus taip pat paslėpė po ledu. Vėliau ištobulino ir iki šiol eksploatuoja, startuodami iš šachtų Antarktidoje.
Keisčiausios keistenybės
Pasakojimus apie poliarinius ateivius ir vokiečius sunku vertinti rimtai. Bet… Kaip vertinti angą, „lėkštę“ ir ežerus, kuriuos atrado Dž.Skiperis? Juk jie puikiai „dera“ tarpusavyje. Jeigu, aišku, objektai išties yra tai, į ką yra panašūs. Kodėl skylė kalnuose negali būti vartai į požeminį Antarktidos pasaulį? Iš jos galėtų išskristi NSO.
Ir „lėkštė“ gali būti tikra, net iš kitos planetos. Atrodo apledėjusi ir tarsi išlindusi į paviršių tirpstant ledui. O ežerai – įrodymas, kad Antarktidoje gali būti šiltų ertmių, kurios ir šildo oazes, nes Širmacherio – tikrai ne vienintelė ledo oazė žemyne. Beje, ir apie Vostoko ežerą sklinda visokių gandų. Jo vakariniame pakraštyje rasta stipri magnetinė anomalija.
Tai – mokslinis faktas, bet anomalijos prigimtis kol kas nenustatyta. O tai ufologams bent kol kas suteikia teisę tvirtinti, kad ten yra didelis metalinis objektas, konkrečiai – milžiniškas kosminis laivas, galbūt sudužęs. Galbūt paliktas prieš milijonus metų, kai ežero dar nedengė ledas. O gal veikiantis, tiesiog laikinai paliktas.
Gaila, bet magnetinė anomalija yra toli nuo gręžinio, priešingame ežero krante. Ir įminti jos prigimtį vargu ar greitai pavyks, jeigu apskritai kada nors pavyks. O atkakliausi mitų mėgėjai nesivaržydami tvirtina, kad pirmieji iki Vostoko ežero kažkaip prasiskverbė tie patys vokiečiai ir ten paslėpė gal brangenybes, gal Trečiojo Reicho slaptuosius archyvus.
Ežerų virtinė
Jau žinoma, kad Vostoko ežeras Antarktidoje ne vienintelis. Panašių – daugiau kaip šimtas. Vostokas yra didžiausias iš atrastųjų. Mokslininkai spėja, kad visi tie ežerai, pasislėpę po ledo šarvu, tarp savęs susisiekia. Apie išsišakojusio poledinių upių ir kanalų tinklo egzistavimą neseniai pranešė britų mokslininkai – Dankanas Vingemas (Dunkan Wingham) iš Londono universiteto koledžo ir jo kolegos, paskelbę straipsnį autoritetingame mokslo žurnale „Nature“.
Jų išvados grindžiamos duomenimis, gautais iš palydovų. Vingemas tikina: polediniai kanalai tokie pat vandeningi kaip Temzė. Juokas juokais, bet britų mokslininkų atradimas visai neprieštarauja pačioms beprotiškiausioms versijoms apie slaptą Antarktidos gyvenimą, priešingai, jas patvirtina. Juk išsišakoję kanalai, esantys apie 4 km gylyje, gali jungti ertmes, būti savotiškais keliais, kurie kur nors gali išeiti į vandenyną.
Žemynas buvo žalias
Antarktidos plotas – apie 14 mln. kv. kilometrų. Beveik visą jį dengia ledas, vietomis jo storis siekia 5 km. O kas po juo, žinoma tik iš menkos paviršiaus dalies. Komanda mokslininkų iš Kinijos, Japonijos ir Didžiosios Britanijos 4 metus galingais visureigiais važinėjo po atšiauriausią Antarktidos rajoną ir švietė jį radarais.
Taip buvo sudarytas apie 900 kv. km paviršiaus reljefo žemėlapis. Pasirodė, kad kadaise žemyno ledas nedengė. Prieš 34 mln. metų čia buvo kalnai ir lygumos su žydinčiomis pievomis, kaip dabar Alpės. Bet kažkas atsitiko. Mokslininkai rado vietą, iš kurios pradėjo plisti mažas ledynas, dengęs aukščiausią viršukalnę. Pamažu jis užklojo visą Antarktidą, po ledu dingo keli ežerai.
Martinas Zaigertas (Martin Siegert) iš Edinburgo universiteto, kuris dalyvavo ekspedicijoje, neabejoja: Antarktidos Alpių slėniuose iki šiol yra sušalusių augalų, net nedidelių medžių, tik vargu ar iki jų pavyks prisibrauti. Bet pabandyti galima, kad ir gręžiant.
Parengta pagal dienraščio “Respublika” priedą “Julius/Brigita”, parengė: Milda Kunskaitė