Dingę be pėdsakų

Kartais atsitinka taip, kad visiškai sveikas žmogus išeina į darbą, su reikalais ar paprasčiausiai pasivaikščioti ir nebegrįžta – nei po mėnesio, nei po metų. Pagal statistiką, kiekvienais metais mūsų lanetoje dingsta daugiau nei 2 milijonai žmonių, tarp kurių apie 5 tūkstančiai anglų, 7 tūkstančiai prancūzų, 8,5 tūkstančio italų, 9 tūkstančiai vokiečių ir net 35 tūkstančiai rusų. Didelė dalis šių dingusių žmonių gali būti pagrobimo aukomis – parduodami į vergiją, iš jų paimami organai ir t.t. Tačiau yra ir tokių atvejų, kai žmogaus dingimas negali būti paaiškinamas jokia logika…

Kaip tvirtina šio fenomeno tyrinėtojai, paslaptingi žmonių dingimai prasidėjo gerokai dar prieš Kristaus gimimą, o vienas iš pirmųjų, papasakojusių apie staigų žmogaus „išnykimą” ore, buvo Senovės Graikijos filosofas Platonas. Jo kūriniuose, kurie parašyti V-IV amžiuje pr.m.e., yra užsimenama apie paslaptingą atvejį, kai kruvino mūšio metu vienas karys, priešo sužeistas ietimi į nugarą, mūšio lauką paliko gana nestandartiniu būdu – tiesiog ištirpo erdvėje ir paliko tik skydą, kalaviją ir tą pačią ietį. Gal kuriame nors kitame pasaulyje karys liko gyvas ir sveikas?

Šis senovės filosofo pasakojimas gali būti palaikytas gražia legenda, jei tai būtų vienintelis atvejis. Po kelių šimtmečių kažkas panašaus buvo užfiksuota ir aprašyta Kinijoje – Cinų dinastijos valdymo metais be jokių pėdsakų dingo valdininkas Li Fanas. Kaip pasakojo persigandę tarnai, tą lemtingą vasaros dieną jų šeimininkas ruošėsi keliauti pas savo patronus, tačiau… ištirpo ore, kai ruošėsi sėsti į vežimą. Taip ir nepaaiškėjo, kur prapuolė šis politinis veikėjas, kuris, beje, buvo imperatoriaus opozicijos šalininkas. Kas žino, kaip būtų pasikeitusi Kinijos politika, jei jis niekur nebūtų dingęs?

Kartais toks netikėtas dingimas kai kam tapdavo tikriausiu išsigelbėjimu. Yra versija, kad Chorezmo valdovas Dželalas ad Dinas, vienas pagrindinių Čingischano priešininkų, nebuvo žiauriai nužudytas samdinių kurdų. Kai kuriais duomenimis, 1231 metais Chorezmo (dabar Uzbekijos teritorija) valdovas, patyręs triuškinantį pralaimėjimą prieš 30 tūkstančio karių mongolų armiją, buvo priverstas gelbėtis bėgimu. Kai mongolų raiteliai, svajoję įkalinti Dželalą ad Diną jau beveik pavijo savo auką, valdovas paprasčiausiai ištirpo ore, persekiotojams palikdamas tik savo nuvarytą arklį…

Praėjus dar trims amžiams, Ivano Rūsčiojo laikais, Didžiajame Naugarduke nuo sužvėrėjusių baudėjų rankų žuvo tūkstančiai nekaltų miestiečių. 1570 metų žiemą tarp sulaikytųjų atsidūrė ir valstiečio Mikitos Sorokos, apkaltinto valstybės išdavyste, šeima. Kai pusiau apnuoginti ir žiauriai sumušti „išdavikai” buvo atvesti prie upėje iškirstos eketės, siekiant paskandinti „be teismo ir tyrimo”, šeimos galva sukalbėjo maldą dievui, prašydamas išgelbėti nekaltas jo penkių vaikų sielas, kurie nenusipelnė tokio likimo. Staiga atsitiko kažkas nepaaiškinamo – visi penki valstiečio vaikai išnyko ore, o ledas toje vietoje, kur jie ką tik stovėjo, suaižėjo. Ledo lytis su dideliu trenksmu persivertė, visi, kas ant jos stovėjo – ir valstiečiai, ir jų budeliai – nuskendo šaltoje upėje. Išnykusių valstiečio vaikų niekas daugiau niekada nematė…

Tarsi skradžiai žemę…

Jei tikėti istoriniais duomenimis, ypač „derlingas” netikėtais žmonių dingimais buvo XIX amžius. Pavyzdžiui, 1809 metais Vokietijoje Perelbergo miestelyje tiesiog užeigos kieme netikėtai dingo britų diplomatas Bendžamenas Betharstas. Šis politinis veikėjas keliavo atgal į savo gimtinę, jausdamas pasitenkinimą nuveiktu darbu Austrijoje. Diplomatas sočiai pavakarieniavo, išėjo į lauką apžiūrėti kieme laikomus pririštus arklius. Kaip pasakojo jo draugas, vos tik Betharstas ėmė glostyti vieno arklio kaklą, tiesiog per kelias akimirkas išnyko ore, tarsi dūmas. Nors ir buvo labai kruopščiai ieškoma užsienio politiko, tačiau nepavyko aptikti jokių pėdsakų. Lieka paslaptimi, kaip vokiečiams vėliau pavyko užglaistyti šį politinį skandalą.

Praėjus pusei amžiaus, 1867 metais panašus nutikimas įvyko Paryžiuje. Šį kartą dingo daktaro Bonvileno kaimynas ir pacientas Liusjenas Busjė. Gydytojas paprašė Liusjeną nusirengti ir atsigulti ant kušetės, o pats tik kelioms akimirkoms nusisuko, norėdamas nuo stalo paimti stetoskopą. Kai Bonvilenas atsisuko, kušetė buvo tuščia. Paciento rūbai ir batai liko gulėti šalia kušetės, o kur dingo nuogas pacientas, taip niekas ir nesužinojo.

Praėjus dar 13 metų JAV dingo žmogus. Šį įvykį plačiai aprašė vietinė spauda. Tenesio valstijoje penkių liudininkų akyse šalia savo namų staiga dingo vietinis fermeris Deividas Lengas. Kaip pasakojo jo žmona ir Lengų šeimos draugas teisėjas Ogestas Pekas, fermeris dingo tarsi skradžiai žemėn, nors nei šalia namo, nei aplinkui nebuvo jokių įtartinų duobių. Tik toje vietoje, kur Deividą matė paskutinį kartą, žolė pagelto, tarsi nudegusi saulėje. Vėliau ten niekas neaugo, o galvijai apeidavo šį žemės plotą…

Praėjo dar 9 metai. 1889 metų liepos 30 dieną britų spaudoje pasirodė pranešimas apie paslaptingą pono Deivido Makmilano, garsiosios „Makmilano” leidyklos savininko šeimos nario, dingimą. Kaip pasakojo dingusio vyro draugai, šis pasivaikščiojimo metu užlipo ant kalvos, pamojo ranka esantiems apačioje ir… žengė į niekur. Nežiūrint į pažadėtą solidų atlygį, kurį būtų gavęs Deivido radėjas, daugiau šio žmogaus niekas niekada nebematė.

Beningtono trikampio aukos

Ypač daug žmonių dingo be pėdsakų Beningtono trikampyje (pagal analogiją su Bermudų trikampiu) – unikalioje vietovėje Vermonto valstijoje (JAV), kur žmonės nuolat dingdavo praėjusio amžiaus 3-6 dešimtmečiais. Šios piktą lemiančios geografinės figūros viršūnėmis laikomos pats Beningtono miestas, už 20 km esančių kaimo keliukų susikirtimas ir Glastonberio kalva. Pagal oficialius duomenis per 3 dešimtmečius Beningtono trikampyje be pėdsakų dingo daugiau nei 40 žmonių. Dažniausiai viskas įvykdavo taip netikėtai ir staigiai, kad aplinkiniai ilgai negalėdavo atsigauti, manydami, kad pamatė haliucinaciją.

Pavyzdžiui, 1940 metais netoliese Glastonberio kalvos per dykynę ėjo pagyvenusi sutuoktinių Džoisų šeima, o maždaug 100 m priekyje jų – 18-metė Paola Velden. Tuo metu, kai mergina pasuko už uolos išsikišimo, sutuoktiniai pametė ją iš akių. Kai po kelių minučių Džoisai pasiekė posūkį, pamatė, kad Paolos niekur nėra. Aplinkui buvo lygu, pasislėpti nebuvo kur. Dingusios merginos nepavyko aptikti nei po dienos, nei po metų, nei po pusės amžiaus.

Po penkerių metų taip pat be pėdsakų išnyko vietinis miškininkas Midsis Riversas, apsiėmęs keturiems atvykusiems medžiotojams parodyti kelią Vermonto kalnuose. Vos tik palydovas užsisuko už vieno posūkio, kurį užstojo išsikišusi uola, jis dingo ir niekas jo daugiau nematė, tačiau keistesnis įvykis nutiko 1949 metų gruodžio mėnesį. Į Beningtoną važiavusiame pilname žmonių autobuse dingo Džeimsas Tetfordas, kuris, kaip teigė artimieji, netikėjo nei dievu, nei velniu, nei ateiviais. Keleivių liudijimu, senukas visą kelionę ramiai snaudė ant galinės sėdynės. Vos tik autobusas, važiavęs be sustojimų, pasiekė paskirties vietą, vietoje senuko ant sėdynės buvo likęs tik sulamdytas laikraštis.

Vietiniai gyventojai visaip bandė paaiškinti čia vykstančius keistus dalykus, kėlė įvairiausias fantastiškas versijas. Vieni dėl visų bėdų kaltino senas indėnų kapines su kraujo trokštančiomis protėvių dvasiomis. Kiti teigė, kad Beningtono apylinkėse paslėptas stebuklingas akmuo, kurį praėjus galima patekti į kitą matavimą. Treti pasakojo apie apleistą šulinį, kuris ryta nelaimingus keliautojus. Buvo ir tokių, kurie tvirtino, jog apylinkėse jau seniai gyvena „Beningtono monstras” – paslaptingas žvėris, kuris savo aukas nusitempia į Vermonto kalnuose esantį urvą. Tačiau nė viena šių hipotezių nebuvo įrodyta, o žmonės ir toliau dingo.

Pati jauniausia Beningtono anomalinės zonos auka buvo penkiametis Polis Džeksonas, kuris 1950 metų spalio 12 dieną prapuolė tiesiog iš savo kiemo, apsupto tvora. Berniukas pats niekaip negalėjo išeiti iš kiemo, be to, mama buvo pasišalinusi gal porai minučių. Tačiau faktas lieka faktu – berniukas dingo be pėdsakų, intensyvios paieškos kartu su kaimynais buvo nesėkmingos.

Po dviejų savaičių dykynėje netoli Glastonberio kalvos esančioje dykynėje prapuolė jaunoji Fridą Lenger. Tai įvyko vos ne pusbrolio akyse, kuris buvo labai trumpam nusisukęs. Išsigandęs paauglys ilgai bėgiojo tarp retų medžių, šaukdamas pusseserę, tačiau viskas veltui. Tik praėjus keliems mėnesiams Fridos tėvas, negalėdamas susitaikyti su netektimi, šioje anomalioje vietoje aptiko savo dukros kūną be jokių smurto žymių. Atrodė, kad mergaitė buvo visai neseniai mirusi. Tai buvo paskutinė Beningtono trikampio auka ir vienintelė, kurios kūnas buvo sugrąžintas. Po atsitikimo su Fridą Lenger, tarsi mostelėjus burtų lazdele, trikampyje vykstantys nepaaiškinami dalykai liovėsi ir daugiau niekada nebepasikartojo.

Nepaaiškinamas fenomenas

Tačiau kitose šalyse paslaptingi žmonių dingimai nesiliovė. 1975 metais panašus nemalonumas atsitiko sutuoktiniams Raitams, kai jie savo automobiliu keliavo iš Naujojo Džersio į Niujorką. Išvažiavęs iš Linkolno tunelio Džeksonas Raitas nusprendė trumpam sustoti ir paprašė, kad žmona nuvalytų aprasojusius automobilio stiklus. Kai misis Rait skudurėliu prisilietė prie priekinio stiklo, ji išnyko. Apstulbęs vyras iššoko iš automobilio ir sustabdė tuo metu pro šalį važiavusį policijos automobilį. Tačiau tvarkos sergėtojai buvo bejėgiai prieš mokslui nežinomą fenomeną – kruopšti dingusios moters paieška baigėsi be rezultatų.

1978 metų karštą liepos mėnesio dieną Sverdlovske (dabar – Jekaterinburgas, Rusija) be jokių pėdsakų dingo Andrejus Fedosejevas. Išvakarėse jis baigė buto remontą ir negalėjo atsidžiaugti naujais sienų tapetais. Fedosejevo butas buvo pirmame daugiaaukščio pastato aukšte. Po remonto vyras buvo atidaręs langus, kad išsisklaidytų visi kvapai iš buto. Pro šalį ėjo paauglių būrelis, kurie plastmasiniais vamzdeliais plastilinu apšaudė naujus tapetus. Ypač pasipiktinęs buto šeimininkas išbėgo į kiemą ir ėmė vytis neklaužadas. Šie visi būriu ėmė bėgti į netoliese esančią giraitę, tačiau vyras nuo jų neatsiliko. Netikėtai trepsėjimas už paauglių nugarų nutilo. Jie sustojo atgauti kvapo ir suprato, kad jų persekiotojas keistu būdu išnyko. Po kiek laiko neklaužados grįžo į savo kiemą, tačiau langai Fedosejevo bute taip ir liko plačiai atverti – šeimininkas namo taip ir negrįžo…

Be žinios dingusių žmonių sąrašą

Galima tęsti ir tęsti. Kokia šio fenomeno priežastis? Nepriklausomų tyrėjų nuomonės išsiskiria. Ufologai yra tvirtai įsitikinę, kad dėl žmonių dingimo yra kalti ateiviai, norintys slapta ištirti žmonių rasę. Fizikai teigia, kad žmogaus kūno viduje egzistuoja „juodosios skylės” – pagal analogiją su kosmose aptinkamais ypač didelio tankio medžiagos dariniais, kurie, remiantis gravitacijos dėsniais, gali praryti planetas, žvaigždžių sistemas ar net ištisas galaktikas. Gali būti, kad žmogaus kūną, panašiai kaip ir Visatoje, spontaniškai praryja viduje esančios „juodosios skylės”. Visa tai įvyksta taip greitai, jog atrodo, kad žmogus tiesiog ištirpsta ore.

Labiausiai fantastika besižavintys tyrinėtojai siūlo fenomeno priežasčių ieškoti paraleliniuose pasauliuose – kartais mūsų realybėje netikėtai atsidaro portalai, per kuriuos žmonės patenka į kitą matavimą, iš kurio nebegali sugrįžti į savo pasaulį. Yra teigiančių, kad žmonės dingsta dėl laiko, kuris, šiaip jau būdamas materialiu ir tolydžių dydžiu, kartais irgi gali „persislinkti”, dėl to kai kurie žmonės yra perkeliami į ateitį ar praeitį.

Suprantama, kad nė viena pateiktų hipotezių negali būti laikoma teisinga, kol neturi logiško paaiškinimo. Tuo metu, kol mokslininkai suka galvas, žmonės ir toliau dingsta visame pasaulyje…