- 0.0 Reitingas
- 2321 Peržiūros
Šiuolaikiniai mokslininkai vis dažniau padaro išvadą, kad daugiau kaip prieš 25 000 metų planetoje vyko branduolinis karas, sukėlęs siaubingą ekologinę katastrofą, visiškai pakeitusią gyvenimą Žemėje. O prasidėjo viskas nuo archeologinės ekspedicijos, vykusios XX amžiaus pradžioje. Vykdant kasinėjimus palei Indijos miestą Mohendžo Daras, mokslininkai aptiko senovės miesto griuvėsius. Miestas priklausė kitados bene labiausiai išsivysčiusiai civilizacijai, išgyvavusioje beveik tris tūkstantmečius. Tačiau mokslininkus nustebino ne tik paties megapolio paslaptis, susijusi su jo klestėjimu, o atvirkščiai - jo žūtis.
Tyrinėtojams reikėjo išsiaiškinti, dėl ko gi išmirė šis miestas. Buvo keliamos pačios įvairiausios hipotezės, tačiau visos jos subyrėdavo tarsi kortų nameliai. Griuvėsiuose nebuvo aptikta jokių potvynio pėdsakų, nebuvo žymių, kad miestą užkariavo, nerasta net ginklų ar jų nuolaužų. O aptikti skeletai neturėjo jokių pažeidimų. Viskas bylojo apie tai, kad katastrofa įvyko staigiai ir truko labai trumpą laiką.
Šiek tiek vėliau Devenportas ir Vinčentis, kurie dalyvavo kasinėjimuose, padarė sensacingą pareiškimą. Senovės didmiestį ištiko Hirosimos ir Nagasakio likimas. Kitaip tariant, miestą sunaikino atominis sprogimas.
Tačiau koks gali būti branduolinis ginklas tais laikais?
Ir vis dėlto esama labai daug liudijimų, kad Ramos imperiją - dabartinę Indiją - sunaikino branduolinis karas.
Kai archeologai, kasinėdami, pasiekė gatvės grindinį, jie ėmė aptikti gatvėse išsvaidytus skeletus. Daug kas iš jų laikė rankose įvairius daiktus, darbo įrankius. Viskas bylojo apie tai, kad mirtis buvo staigi ir siaubinga. Vaizdas išties priminė tai, kaip atrodė japonų miestai po bombardavimo.
Kiti miestai, atrasti Indijos šiaurėje, irgi turi visus gigantiškų sprogimų požymius. Vienas jų, įsikūręs tarp Gango ir Radžmahalo kalnų, patyrė didžiulės temperatūros poveikį. Milžiniškos miesto sienos buvo apsilydžiusios iki sustiklėjimo būsenos. Beje, vulkano išsiveržimo pėdsakų nerasta nei Mohendžo Dare nei kituose miestuose. Labai aukšta temperatūra, kuri išlydė akmenis senovės mieste, gali būti paaiškinta tiktai branduoliniu sprogimu ar kažkokio kito ginklo, turinčio analogišką galią, panaudojimu. Juolab, kad istorinių duomenų apie panašius dalykus pakanka per akis.
Pirmas dalykas - kaip žinia, po katastrofos tarp žmonių ir gyvūnų prasideda mutacijos, susijusios su ciklopizmu. Pavyzdžiui, senovės graikai turi mitų ir legendų, pasakojančių apie senovėje gyvenusius ciklopus, su kuriais žmonės kariavo.
Antras radioaktyvių mutacijų požymis - chromosomų rinkinio padvigubėjimas. Dėl to gimsta gigantai ir susidvejina vidaus organai, pavyzdžiui, žmogus gimsta su dviem širdimis ar dvejomis eilėmis dantų. O milžiniškų griaučių su dvigubomis dantų eilėmis planetoje rasta ne taip jau ir mažai.
Trečias požymis - mongoloidiškumas. Kaip žinia, mongoloidų rasė šiandien - labiausiai išplitusi planetoje. Kinai ir mongolai, o taip pat Uralo, Sibiro ir abiejų Amerikų indėnai - visi priklauso mongoloidams, kurie, beje, senovėje buvo išplitę kur kas plačiau ir jų galima buvo sutikti Europoje, Šumeruose, Egipte. Be to, šios rasės išplitimas koreliavo su dykumomis ir pusdykumėmis planetoje, ten kitados būta žuvusios civilizacijos centrų.
Ir, pagaliau, ketvirtas argumentas branduolinio karo naudai - tai išsigimusių ir atavizmų turinčių vaikų gimimas. Pavyzdžiui, dėl radiacijos gimdavo šešiapirščiai japonai, tą patį galima buvo stebėti Černobylyje.
Senovės miestai, kuriuose sienos buvo susilydžiusios ir sukepusios ar net pavirtusios į stiklą nuo karščio, aptinkami ne tik Indijoje, bet ir Airijoje, Prancūzijoje, Škotijoje, Turkijoje ir kitose vietose. Ir iki šiol nesurasta jokio kito logiško paaiškinimo dėl ko tie akmenys sustiklėjo. Tiktai atominis sprogimas.
Kitas požymis, kad Indijoje būta atominio karo - gigantiškas krateris už 400 kilometrų į šiaurę nuo Bombėjaus. Jo amžius siekia ne mažiau kaip 20 000 metų ir jis gali būti susijęs su branduoline katastrofa. Jokių meteorito kritimo pėdsakų, meteorito liekanų aplinkui nerasta. Tai vienintelis krateris pasaulyje, esantis bazalto sluoksniuose.
Mokslininkai mano, kad atominis sprogimas buvo toks galingas, kad pajudėjo pasaulinio vandenyno vandens sluoksniai, suformavę kažką panašaus į didžiulį verpetą, dėl ko paspartėjo planetos sukimasis.
Visi šie faktai tiesiogiai ir netiesiogiai patvirtina: branduolinis karas vyko. Jis aprašomas ir majų "Kodekse", kuriame pasakojama, kad katastrofa truko tris dienas ir baigėsi branduoliniu lietumi. Įrodymų, kad tokio karo būta, esama daugelyje senųjų padavimų ir epų. Iššifravus Afrikos pigmėjų mitus ir atmetus metaforas, galima aiškiai perskaityti apie "iš dangaus nusileidusią ugnį", pateikiama visiškai patikima atominio sprogimo ir netgi branduolinės žiemos kronika.
Analogiškų duomenų esama ir senovės indų epe "Mahabharata", kur detaliai pasakojama apie atominę mėsmalę, kuri įvyko beveik prieš 30 000 metų.
Bet jeigu prieš tiek laiko mūsų planeta buvo paversta gigantišku Černobyliu, netgi šimtais Černobylių, tai gaunasi, kad mūsų laikų žmonės, gyvenantys moderniame XXI amžiuje, yra palikuonys tų mutantų, kurie užgimė branduolinės katastrofos rezultate.
Perspektyva nelabai maloni, juolab, kad neišsiaiškinta, kokie buvo to karo motyvai. Mokslininkai yra tikri - tai būta galingos civilizacijos, disponavusios tokiomis technologijomis, kurios vargu ar taps prieinamos netgi tolimiems mūsų palikuonims.