- 0.0 Reitingas
- 2742 Peržiūrosа
Kamuolinis žaibas… Keistas, paslaptingas reiškinys. Jei toks ugnies kamuolys įskries pro jūsų langą, apmirkite. Gal viskas baigsis gerai ir jis išskris nepadaręs žalos. Kartais kamuolinis žaibas elgiasi taip keistai, kad to moksliškai nepaaiškinsi…
Mokslininkai nustatė, kad kamuoliniai žaibai gali laisvai plaukioti atmosferoje ir net nesuprantama, pagal kokius dėsnius, bent jau ne termodinamikos, judėti prieš vėją. Todėl jei juos įpučia į kambarį, tai neatsitiktinai. Dažni atvejai, kai tokie žaibai patenka į namą ne pro atidarytus langus, o pro plyšius ir dūmtakius. Bet tai įmanoma tik tuo atveju, jei žaibai veikia kryptingai.
Beje, sąmoningas kamuolinio žaibo elgesys pasireiškia ne tik tuo. Viena pagrindinių proto savybių – gebėjimas atskleisti priežasčių bei padarinių ryšius ir jais remiantis numatyti įvykių raidą. O tai neįmanoma be tam tikros informacijos. Kaip tik ją ir renka ugnies kamuoliai: patekę į vieną patalpą su žmonėmis, jie apsižiūri. Tai liudija nedaugelis stebėtojų, kurie neprarado dvasios stiprybės net susidūrę su šiais gana pavojingais ir paslaptingais kamuoliais.
Bekūnis atklydėlis
Štai ką papasakojo nusipelnęs SSRS šturmanas, poliarinės aviacijos lakūnas Valentinas Akuratovas:
„Dideliu keturmotoriu lėktuvu grįžome iš tolimos ledo žvalgybos į poliarinės aviacijos bazę Maskvoje. Skridome per debesis, 1200 metrų aukštyje, temperatūra – minus 14. Lėktuvą vairavo prityrę lakūnai. Debesų patalams suplonėjus, šturmanui įsakiau paruošti signalinę raketą. Staiga prie jo galvos plykstelėjo baltas akinantis kamuolys ir pakibo, pulsuodamas ir sūpuodamasis. Į galvą toptelėjo mintis: kamuolinis žaibas! Bet iš kur?! Žiema, audros nėra. O ir kaip jis galėjo atsirasti hermetiškoje kabinoje? Visa tai praskriejo galvoje, kol aš tarsi užburtas žiūrėjau į pulsuojantį ugnies kamuolį. O jis tarytum nenoromis ėmė judėti mano pusėn. Prisispaudęs prie sienos, gniaužiau rankoje celiulioidinę navigacijos liniuotę. Gal užvožti jam?
O jis, vis taip pat pulsuodamas ir siūbuodamas, artėjo prie mano krėslo. Liko gal 40 centimetrų. Bet šilumos nejutau, užtat po šalmu ėmė dilgčioti galvą. Nejau jis mane zonduoja kažkokiais spinduliais? Trenkti ar ne? O jei jis nuo smūgio sprogs?
Nežinau, kiek laiko praėjo. Mudu su šturmanu sėdėjome it sustingę. Staiga kamuolio spalva ėmė keistis į auksinio atspalvio žalsvą, jis lėtai pasitraukė nuo mano galvos ir leisdamasis tolo radisto kabinos link. Nespėjau nė prasižioti, o kamuolys jau pariedėjo po krėslu ir su didžiuliu trenksmu sprogo. Radistas dingo žiežirbų sūkuryje. Kai vėliau pasakiau, kad po juo sprogo kamuolinis žaibas, jis netikėjo, kol pamatė susilydžiusias krėslo kojeles. Vargais negalais užgesinę gaisrą, atidžiai apžiūrėjome kabiną – nė vieno plyšelio, visi iliuminatoriai ir langai sandariai uždaryti.
Antrasis pilotas papasakojo matęs, kaip ant dešiniojo sparno atsirado ryškus baltas kamuolys, kuris lėtai čiuoždamas dingo po mašinos priekiu. Jo pranešime mane apstulbino vienas faktas: kamuolys judėjo sparno briauna taip, tarsi jo visiškai neveiktų oro srautas, nors mes skridome maždaug 400 km/val. greičiu. Kamuolinis žaibas tokiame aukštyje, uždaroje kabinoje, žiemą – nieko panašaus nebuvau girdėjęs per 30 darbo metų! Be to, manęs neapleido mintis, kad tasai ugnies kamuolys prieš sprogdamas atidžiai viską apžiūrėjo ir pasuko radisto link, po jo kėde esančios išleidimo antenos.
Jau Maskvoje speciali komisija, kruopščiai viską ištyrinėjusi, patvirtino, kad lėktuvo vidų nuniokojo kamuolinis žaibas.“
Kartą Kaukazo kalnuose…
Toks pats mįslingas buvo ir tragiškas atvejis, užfiksuotas 1978 metų rugpjūčio 17-ąją Vakarų Kaukazo kalnuose. Penki alpinistai leidosi nuo Trapecijos kalno viršukalnės ir 3900 metrų aukštyje nutarė apsistoti nakčiai. Kas įvyko vėliau, pasakoja vienas iš alpinistų, tarptautinės klasės sporto meistras V.Kavunenka:
„Pabudau nuo keisto jausmo, kad į palapinę įsmuko kažkas svetimas. Iškišau galvą iš miegmaišio ir nustėrau: per metrą nuo žemės kabojo ryškiai geltonas rutulys sulig teniso kamuoliuku. Man nespėjus riktelėti ir įspėti draugų, rutulys dingo Olego Korovino miegmaišyje, iš kurio pasigirdo šiurpus klyksmas. Netrukus ugninis „svečias“ vėl pasirodė ir ėmė klaidžioti virš kitų miegančiųjų, paeiliui įsmukdamas tai pas vieną, tai pas kitą. Ir kaskart pasigirsdavo širdį veriantis riksmas.
Sukaustyti nesuprantamos jėgos, tarsi paralyžiuoti gulėjome savo maišuose. Kai kamuolys įsmuko į manąjį, pajutau siaubingą skausmą, tarsi mane būtų deginę suvirinimo aparatu, ir praradau sąmonę.
Po kurio laiko atsipeikėjau. Kamuolinis žaibas vis taip pat metodiškai laikydamasis tik jam vienam žinomo eiliškumo, įlįsdavo į kieno nors maišą, versdamas šiurpiai rėkti. Tai kartojosi keletą kartų. Padėtis buvo siaubinga. Kai vėl atsipeikėjau, regis, penktą ar šeštą kartą, šėtoniškojo kamuolio palapinėje nebebuvo. Tebegulėjau maiše negalėdamas pajudinti nei rankos, nei kojos. Kūnas degė, jis buvo virtęs nepakeliamo skausmo židiniu.
Ligoninėje, į kurią mus nugabeno sraigtasparniu, man suskaičiavo septynias žaizdas. Bet paaiškėjo, jog tai ne nudegimai: raumenų gabalai buvo išplėšti iki kaulų. Panašiai atrodė ir mano draugai. Penktajam, O.Korovinui, ugnies kamuolio smūgis buvo mirtinas. Gal todėl, kad jo miegmaišis gulėjo ant guminio čiužinio ir buvo izoliuotas nuo žemės. Mūsų palapinėje, kuri uždaroma iš vidaus, būta ir radijo stoties, metalu kaustytų alpinistų lazdų, kitų metalinių daiktų. Tačiau kamuolinis žaibas nelietė nė vieno iš jų – jis žalojo tik žmones. Atrodė, kad jis sąmoningai, kaip tikras sadistas, tyčiojosi iš mūsų, negailestingai kankindamas ar atlikdamas velnišką eksperimentą.
Tą baisiąją naktį kalnuose buvo debesuota, bet audros fronto nepastebėta. Tačiau speciali komisija vis vien padarė išvadą, jog tai būta kamuolinio žaibo.“
Abiejų liudijimų tikroviškumas nekelia abejonių. Bet tuomet kyla klausimas: iš kur atsirado tie ugnies kamuoliai? Taip, kamuoliniai žaibai paprastai pasirodo vasarą per audrą ar po jos, tačiau abiem atvejais audrų nebuvo.
Ir kuo paaiškinti jų nesuprantamą elgesį?
Visų šių paslaptingų kamuolinio žaibo savybių, taip pat protingo elgesio paslaptis, ko gero, ta, kad jis – ne vien energijos sankaupa, bet kita, nebaltyminė gyvybės forma, prasiskverbianti pas mus iš greta egzistuojančio kito pasaulio. Matyt, audros frontai sukuria palankias sąlygas tokiems perėjimams, bet anaiptol nėra būtinas, lemiamas veiksnys. Nėra abejonių, kad kamuolinis žaibas gali ir pats prakirsti energetinį langą į mūsų pasaulį, atsirasdamas tiesiog „iš niekur“.
Šios hipotezės naudai liudija trys faktai. Pirma, neprašytų svečių elgesys: juos pirmiausia traukia „protingi objektai“, t. y. žmonės, prie kurių jie neabejotinai trokšta priartėti ir dėl to lenda pro visas skyles.
Antra, nepaisant milžiniško energijos užtaiso, kamuoliniam žaibui skylant galingas indukuotasis elektromagnetinis laukas neatsiranda, nors pagal elektrodinamikos dėsnius tai neišvengiama. Ugnies kamuolio energija tarsi be pėdsakų „išgaruoja”. Iš tikrųjų ji išeikvojama „langui“ pramušti, kad svečias galėtų grįžti į namus, į savąjį pasaulį.
Ir trečia – nepaaiškinamas kamuolinio žaibo gebėjimas išnykti vienoje vietoje ir tuo pat metu atsirasti kitoje.
Parengta pagal dienraščio “Vakaro žinios” priedą “Geras!”