Sunki reinkarnacijų našta

Ką mes žinome apie reinkarnaciją? Senasis mokymas apie persikūnijimą, kurį mums paliko nuo Žemės paviršiaus išnykusios civilizacijos, geriausiai pažįstamas iš rytiečių interpretacijų. O jose mokoma, kad nemirtinga siela kartkartėmis keičia susidėvėjusį kūną į naują, panašiai kaip seną drabužį keičiame nauju.

Vakarai abejoja: ar tikrai taip yra? Ar išties egzistuoja sielų persikūnijimas – reiškinys, dažnai vadinamas reinkarnacija?

Mirė vienu metu

Istorikai ir literatūrologai vis nesiliauja ginčytis dėl mįslingos rusų poeto Vladimiro Majakovskio žūties. Kas tai buvo? Savižudybė? Žmogžudystė? Atsitiktinis aplinkybių sutapimas ar lemtis, nuo kurios nepabėgsi? Galima tik stebėtis, kodėl poeto gyvenimo tyrinėtojams neatėjo į galvą pasidomėti jo protėvių ir giminių likimais. Poeto senelio – Zaporožės kazoko Konstantino Majakovskio – šeimoje buvo penki vaikai: du sūnūs ir trys dukterys.

Stulbinamas faktas: abu sūnūs – Michailas ir Vladimiras, poeto tėvas, mirė tais pačiais metais. Vieną pakirto liga, kitą – kraujo užkrėtimas, kilęs netyčia įsidūrus į pirštą. Vyresnysis, Michailas, įpėdinių nepaliko, o jaunesnysis turėjo penkis vaikus: tris sūnus ir dvi dukteris. Ir štai vėl įsikiša nenumaldoma lemtis: vyresnysis poeto brolis Aleksandras miršta kūdikystėje, kitas, Konstantinas, trejų metų, o pats poetas neaiškiomis aplinkybėmis žūva būdamas 37-erių!

Sunku atsikratyti įspūdžio, kad kažkokia nežinoma jėga atkakliai kišasi į šios giminės vyrų likimus. Negana to, iš penkių giminės moterų tik viena, poeto teta Marija, turėjo vaikų, bet ir šie buvo ne Majakovskiai, o Kiseliovai. Kadangi ir pats poetas susilaukė tik nesantuokinės dukters, turėjusios kitą pavardę, jam žuvus išnyko ir galimybė pratęsti Majakovskių giminę…

Apmokame giminės sąskaitas

Įtikinamų pavyzdžių, patvirtinančių reinkarnacijos ir karmos (mokymo, kad siela moka už ankstesniuose gyvenimuose padarytas nuodėmes) teoriją, pateikia istorikai. Tyrimai rodo, kad mes apmokame ne tik savo, bet ir giminės „sąskaitas“. Kaip tai vyksta?

Tyrinėjant biografijas ir genealogijos lenteles, neįmanoma neatkreipti dėmesio į kai kuriuos faktus, kurių nepaaiškinsi nei atsitiktiniais sutapimais, nei lemtingu aplinkybių sutapimu, sako jie.

Susidaro įspūdis, kad kartų virtinėje staiga atsiranda giminės, kurių atstovai tiesiog pasmerkti nelaimėms – debilumui, psichikos sutrikimams, savižudybėms, nevaisingumui. Tarsi kokio nors nematomo sodininko, formuojančio žmonijos genealoginį medį, ranka pjaustytų, jo manymu, nereikalingas šakas…

Arba, tarkim, nesutaikomi visų Europos monarchų ir buržujų priešininkai Karlas Marksas, Vladimiras Leninas, Levas Trockis. Deja, ir čia susiduriame su mums nesuprantamų genealoginių žirklių darbu.

Marksizmo įkūrėjo šeimoje buvo šeši vaikai, iš jų trys mirė dar visai maži, o iš likusių trijų dukterų dvi pasitraukė iš gyvenimo labai keistomis aplinkybėmis. Antai jaunesnioji ekonomisto duktė Eleonora, paveldėjusi iš Engelso 200 tūkst. dolerių, buvo taip sukrėsta, kai sužinojo, kad jos vyras šveicaras socialistas Evelingas paslapčia prašvilpė tuos pinigus, kad net nusižudė.

Dar paslaptingesnis vidurinės Markso dukters Lauros, ištekėjusios už prancūzų socialisto Lafargo, likimas. 1911 metais sutuoktiniai nusižudė tuo pat metu neva todėl, kad nesitikėjo sulaukti socializmo pergalės. Įdomu ir tai, kad visi jų vaikai mirė kūdikystėje. Vienintelis savo mirtimi miręs Markso vaikas – duktė Ženi, pagimdžiusi jam vienintelį anūką, bet jau ne Marksą, o Longė.

O pedagogo Iljos Uljanovo šeimos likimas? Joje augo šeši vaikai: trys sūnūs ir trys dukterys. Viena jų mirė vaikystėje, vyriausias sūnus buvo pasmerktas myriop, o visi likę – Vladimiras, Dmitrijus, Ana ir Marija – nepaliko įpėdinių. Giminė išnyko!

Dar dramatiškesnis buvo V.Lenino varžovo L.Trockio likimas. Jis ne tik pats žuvo nuo čekisto rankos, bet ir visi jo vaikai pasitraukė iš gyvenimo pirma laiko: Nina anksti mirė nuo tuberkuliozės, Zinaida nusižudė, Sergejus buvo nužudytas koncentracijos stovykloje, Levas mirė Paryžiaus ligoninėje (įtariama, kad buvo nunuodytas). Ir visi vaikai mirė anksčiau nei tėvas!

Iškilti padėjo geri darbai

Tokių pavyzdžių tiek daug, ir jų galima rasti visur. Žmonės negalėjo neatkreipti į tai dėmesio ir nepastebėti: tokios negandos kai kurias gimines užklumpa toli gražu ne atsitiktinai.

Žmonės, gerai išmanantys rusų dvarininkijos tradicijas ir tautosaką, nė kiek nesistebėjo, tarkim, tuo, kad rašytojo Levo Tolstojaus šeimoje buvo toks didelis vaikų mirtingumas, kad jo dukterys dažnai gimdė negyvus kūdikius. Juk kadaise Petro I sūnus, caraitis Aleksejus, žuvęs kalėjimo požemiuose, iki 25 kartų prakeikė visus grafo Piotro Tolstojaus, nemažai prisidėjusio prie jo žūties, palikuonis. Ir esą todėl kiekvienoje didelės Tolstojų giminės kartoje mirdavo daug kūdikių, taip pat gimdavo ne tik žymių žmonių, bet ir nemažai silpnapročių ar tikrų pamišėlių.

Geri protėvio darbai padėjo Tolstojams iškilti, tapti žinoma gimine, įgyti reputaciją, o už blogus jie buvo nubausti. Giminės kūrėjas gali daryti ką tik nori, bet už jo veiksmus moka įpėdiniai. Todėl jis niekada neturėtų užmiršti, kokia atsakomybė jam tenka.

Taigi, kaip matome, gyvenime susipina dvi karmos rūšys: asmeninė ir giminės. Pereidama iš vieno kūno į kitą, siela sulig kiekviena reinkarnacija atsineša ir visą sukauptų gerų ir blogų darbų naštą. Už juos ji arba apdovanojama, arba baudžiama, privalo „atidirbti“ nuodėmes. Tuo pat metu tas pats procesas vyksta ir pagal giminės liniją.

Viskas susipina, susilieja ir pasveriama Likimo svarstyklėmis. O mes gauname visko po truputį – ir gero, ir blogo, ką ankstesniuose gyvenimuose „užsidirbome“ patys ir ką paveldėjome iš savo tėvų, protėvių ir prosenelių.

Parengta pagal užsienio spaudą