Brangenybės – nelaimių šaukliai

Daugelis yra girdėję apie mistines įvairių papuošalų ir brangakmenių savybes. Tarp brangenybių pasitaiko ir tokių, kurios prišaukia nelaimes savo šeimininkams. Daug kas tai laiko prietaru, bet kai kurios istorijos, susijusios su garsiomis brangenybėmis, verčia susimąstyti – ar tai virtinė paprastų sutapimų, ar kai kas daugiau?

Briliantas „Hope“ („Viltis“) buvo atvežtas į Europą iš Indijos ir pavadintas vieno iš savininkų Henrio Houpo (Henry Hope) vardu. Pasak legendos, šis stambus mėlynas deimantas yra paties dievo Ramos akis ir buvo naudojamas per įvairius ritualus.

Pasak padavimo, visus, kam lemta jį turėti, persekios nelaimės. Viskas prasidėjo nuo to, kad akmuo buvo pagrobtas iš šventyklos, o jos žyniai prakeikė tuos, kurie jį turės. Vos tik „Hope“ pateko į Europą, ten prasidėjo maras. Nuo jo mirė ir pirmasis deimanto savininkas. Paskui brangakmenis atiteko Prancūzijos karaliui Liudvikui XIV, kuris įsakė akmenį nušlifuoti ir parinkti jam subtilų aptaisą.

Bet nespėjo meistrai baigti darbo, kai monarchas iškeliavo į kitą pasaulį, ir dar merdėjęs baisiose kančiose… Nelaimės persekiojo ir Karaliaus Saulės palikuonis, kuriems atiteko deimantas „Hope“. Liudvikas XV mirė nuo kažkokios neaiškios ligos, o Liudvikui XVI ir jo žmonai Marijai Antuanetei per revoliuciją buvo nukirstos galvos. Kelios karaliaus favoritės, gavusios briliantą laikinai, taip pat netikėtai mirė, arba nuo kankinamos ligos, arba smurtine mirtimi.

Po Prancūzų revoliucijos akmuo pradėjo keliauti iš rankų į rankas. Visi jo šeimininkai arba netekdavo turto, arba žūdavo, arba ką nors nužudydavo, arba baigdavo gyvenimą savižudybe, keli išprotėjo… Galop deimantas pateko į prekiautojo brangenybėmis Hario Vinstono (Harry Winston) rankas, o šis padovanojo jį Smitsono muziejui (JAV), kur akmuo saugomas ir šiandien. Paskui nelaimių virtinė nutrūko.

Dar vienas „akmuo žudikas“ buvo ametistas „Heron Allen“, kurį iš Indijos šventyklos pavogė britų karininkas Viljamas Ferisas (William Ferris). Netrukus po to, kai jis atgabeno akmenį į Londoną ir jį aptaisė, jo gyvenime prasidėjo rimtos finansinės problemos.

Iš sielvarto V.Ferisas susirgo ir mirė, o ametistas atiteko jo sūnui. Šis padovanojo akmenį bičiuliui, bet vyrukas po kelių dienų nusišovė, palikdamas priešmirtinį raštelį, kuriame prašė grąžinti dovaną Ferisui jaunesniajam. Tada šis atidavė akmenį savo pažįstamam – mokslininkui E.Heronui Alenui (E.Heron Allen). Šį iškart pradėjo persekioti nemalonumai. Jis kelis kartus bandė atsikratyti ametisto, dovanodamas jį įvairiems žmonėms, bet tie, pajutę kažką negera, grąžindavo jį E.Heronui Alenui.

Galop mokslininkas kuloną su ametistu išmetė į kanalą, bet jį išgraibė darbininkai, ir akmuo atsidūrė muziejuje, kuriame dirbo E.Heronas Alenas. Tada mokslininkas padėjo brangakmenį į banko seifą, nurodydamas atidaryti dėžutę tik po jo mirties. Dabar lemtingasis ametistas saugomas Londono gamtos istorijos muziejuje.

Prasta ir kunigaikščių Meščerskių briliantinių auskarų reputacija. Pagal šeimos legendą, jei auskarais pasipuoš neištikima žmona, jai būtinai atsitiks kas nors negera. Vienas iš kunigaikščių papasakojo šią legendą pačiam Aleksandrui Puškinui. Šis paprašė jam paskolinti papuošalą – poetas beprotiškai pavyduliavo žmonos Natali ir nutarė „patikrinti“ ją, pasinaudodamas auskarais.

Pačiai Natali nieko neatsitiko, užtat praėjus vos kelioms dienoms po to, kai ji įsisegė auskarus, A.Puškinas buvo mirtinai sužeistas dvikovoje. Daugybė nelaimių patyrė ir kunigaikštienė Jekaterina Meščerskaja, kuri tapo auskarų savininke XX a. pradžioje.

Jos vyras kunigaikštis Aleksandras netrukus mirė, o kunigaikštienės mylimasis ją paliko. Per revoliuciją J.Meščerskaja neteko viso turto, perėjo per kalėjimus ir tremtį. Tiesa, brangenybę jai kažkaip pavyko išsaugoti. Tik senatvėje kunigaikštienė pasiryžo papuošalą parduoti. Jo tolesnis likimas nežinomas.

O štai garsieji Bordžijų šeimos žiedai žudydavo ne mistine aura, o banaliais nuodais. Rodrigas Bordžija (Rodrigo Borgia), vėliau tapęs Romos popiežiumi Aleksandru VI, taip pat jo sūnus Čezarė (Cesare) turėjo keletą žiedų, kuriais pasinaudodami į aną pasaulį pasiuntė daugybę jiems neįtikusių žmonių. Vienas iš žiedų buvo liūto galvos formos.

Pakakdavo jį užsimauti ir paspausti žmogui ranką, kai iš žiedo išlįsdavo „nagai“, suvilgyti nuodais, ir įsmigdavo į aukos odą. Po kurio laiko šis mirdavo nuo neaiškios ligos. Kitame žiede buvo įtaisytas specialus rezervuaras nuodams. Nustūmę dangtelį, tėvas arba sūnus išpildavo arba išberdavo nuodus į aukos gėrimą – paprastai į vyno taurę.

Beje, buvo kalbama, kad tokių žiedų buvo ne vienas. Kai kada Bordžijos tiesiog pakišdavo juos tiems, kuriuos norėdavo nužudyti. Anksčiau ar vėliau naujasis savininkas pastumdavo slaptą dangtelį ir nuodai patekdavo, kur reikia… Beje, pasakojama, kad Aleksandras VI mirė kaip tik išgėręs apnuodyto vyno – tarnas atsitiktinai (o gal tyčia) supainiojo taures…

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Julius/Brigita“, parengė: Milda Kunskaitė – respublika.lt