Pagrindinis » Straipsniai » Gamtos paslaptys

Gyvūnų mirties ritualai panašūs į žmonių

20:56

Gyvūnų mirties ritualai panašūs į žmonių

Ar kada susimąstėte, kaip, mirus jų gentainiui, elgiasi gyvūnų pasaulio atstovai? Stebinantys ir glūminantys naujausių tyrimų duomenys rodo, kad laukinėje gamtoje galima įžvelgti panašius į žmonių atliekamus ritualus, rašo BBC.

Kai miršta žydas, jo kūnas tradiciškai yra prižiūrimas vieno žmogaus, kuris nuolat cituoja ištraukas iš Psalmių knygos. Katalikų kultūroje mirusiojo karstą iki laidotuvių keletą dienų lanko draugai ir šeima, ir ši gerai pažįstama ceremonija vadinama šermenimis. Panaši tradicija gyvavo dar Senovės Romoje, kur artimieji rinkdavosi prie mirusiojo ir kalbėdavo vadinamąsias lementacijas – raudodavo su žodžiais. Velionis iki laidotuvių procesijos buvo laikomas šeimos namų atriume.

Kaip matome, tokia elgsena peržengia kultūrines ribas – nors tam tikri tradiciniai elementai skiriasi, tradicijos pagrindas išlieka tas pats: žmonės kurį laiką saugo mirusiųjų kūnus po jų mirties. Pasirodo, kad šis elgesio modelis nepaiso netgi gyvybės rūšių skirtumų.

 

Dramblių šermenys

2003-ųjų spalio 10-ąją tyrėjai stebėjo dramblio patelės, vardu Eleonora, žūtį. Ištinęs straublys vilkosi žeme, viena jos iltis buvo sulūžusi, o ant ausų ir kojų buvo matyti šviežių sužeidimų. Kitas dramblys, vardu Grace, puolė prie Eleonoros ir bandė pastatyti ją ant kojų savo milžiniškomis iltimis, tačiau gyvūnas jau buvo pernelyg nusilpęs. Likusi bandos dalis pasitraukė, tačiau Grace liko su mirštančia Eleonora dar mažiausiai valandą, kol saulė pasislėpė už horizonto ir Keniją apgaubė naktis. Eleonora amžiams užmerkė akis kitą rytą 11 val.

Po to regėtas dramblių paradas savo esme beveik niekuo nesiskiria nuo žmonių, besibūriuojančių atiduoti pagarbą mirusiems aukštiems valstybės tarnautojams. Per artimiausias keletą dienų kūną aplankė penkios skirtingos dramblių grupelės, tarp jų ir keletas šeimų, visiškai svetimų Eleonorai. Drambliai uostė ir kumščiavo kūną savo kojomis ir straubliais. Nepaisant to, kad aplink lavoną spietėsi išalkę šakalai, hienos ir grifai, o ketvirtą dieną jis buvo galutinai užkariautas liūtų, drambliai dienos metu niekuomet nepasitraukė toliau kaip per kelis šimtus metrų.

Kadangi mirusį dramblį lankė ne tik Eleonoros „giminaičiai“, visa tai stebėję mokslininkai spėjo, jog drambliams apskritai būdinga taip reaguoti į mirtį, kieno ji bebūtų. Šią išvadą patvirtinantys įrodymai buvo gauti iš kitų tyrimų – tiek stebėjimų, tiek ir eksperimentų.

 

Delfinų ritualai

Visgi drambliai ir žmonės nėra vieninteliai, kurį laiką lankantys neseniai išėjusių anapilin kūnus. 2000-ųjų gegužės 6-ąją 50 metrų atstumu nuo rytinių Mikuros salos (Japonija) krantų jūros dugne buvo pastebėtas delfino patelės lavonas. Kiti du delfinai nuolatos budėjo prie kūno, pasitraukdami vos akimirkai, kad galėtų išnėrę įkvėpti oro ir tuoj pat grįžti. Kadangi mirties priežastis buvo nežinoma, mokslininkai ketino kūną ištraukti, tačiau tai buvo neįmanoma, nes nuo jo niekad nesitraukė minėti delfinai, kol trečią dieną negyva delfinė paprasčiausiai dingo. Tyrėjai spėjo, kad ji tiesiog buvo nunešta srovės į gilesnius vandenis.

Tačiau tai netgi nėra svariausias argumentas, įrodantis, jog delfinai atlieka laidojimo ritualus. 2001-aisiais netoli tos pačios vietos rastas negyvas jaunas patinėlis. Įstrigęs tarp dviejų didžiulių uolienų, jis buvo nuolat lankomas mažiausiai dvidešimties kitų delfinų, tiek patinų, tiek patelių. Kai narai norėjo ištraukti kūną, būreliai nuo vieno iki trijų patinėlių pademonstravo agresiją ir taip sulaikė mokslininkus. Visai kaip ir drambliai, delfinai baksnojo bei stumdė lavoną nosimis ir atrodė labai prislėgti bei susijaudinę. Dar ir po to, kai narams vis dėlto pavyko iškelti kūną, keletas delfinų ir toliau nervingai suko ratus aplink laivą, kol jis galiausiai išplaukė į uostą.

O kai kita grupė mokslininkų netoli Kanarų salų aptiko negyvą delfino jauniklį 2001-ųjų balandį, jis taip pat buvo apsuptas grupės delfinų, vienas iš kurių, kaip spėjama, buvo jo motina. Trečiąją dieną jauniklis plūduriavo paviršiuje, o ketvirtąją jau ėmė irti ir virto maita. Tyrėjai galėjo stebėti, kaip bet kuris priartėjęs paukštis buvo nuvejamas šalin.

Kadangi ši delfinų grupė buvo nuolatos stebima mokslininkų, jie galėjo būti pagrįstai įsitikinę, jog gyvūnai elgėsi kitaip, nei įprasta. Jie keliavo lėčiau, likdami toje pačioje vietoje ilgiau. Abiem atvejais buvo galima nuspėti, jog taip elgtasi dėl jauniklio mirties, ir abiem atvejais gyvūnai stengėsi neleisti kitiems priartėti prie kūno, kai kada netgi pereidami į agresyvią poziciją. Kiekvienu atveju gyvūnai dėl gentainio mirties nukrypdavo nuo savo įprasto režimo.

 

Šimpanzių mirties pažinimas

 

Tuo tarpu šimpanzės išlaiko kasdienį ritmą. Kai miršta šimpanzės jauniklis, jo motina ir toliau laiko jo negyvą kūnelį ištisas dienas, kartais net savaites ar mėnesius. Beždžionė prižiūri kūną, kuris ima neišvengiamai pūti, ir nustoja tai daryti tik tuomet, kai lavonas suyra taip smarkiai, kad tampa nebeatpažįstamas. Kai Los Andželo zoologijos sode šių metų birželį žuvo trijų mėnesių šimpanziukė, darbuotojai leido jos motinai Gracie keletą dienų pasilikti kūną, kad ji galėtų atlikti šį neįprastą gedulo ritualą.

Toks reiškinys buvo plačiau paaiškintas, kai Zambijos tyrinėtojai atsitiktinai aptiko šimpanzę Masya, kuri „bendravo“ su savo nebegyvu keturių mėnesių mažyliu. Rašydama žurnale „American Journal of Primatology“, tyrėja Katherine Cronin spėja: „Šios patelės elgesys, kai ji turėjo susidoroti su fiziniu atsiskyrimu nuo savo mirusio jauniklio, suteikia peno įžvalgoms apie… būdus, kuriais šimpanzės renka informaciją apie gaunamą atsaką iš kitų individų (taigi, „mirties“ pažinimą).“ Be to, pastebėta panaši gorilų, babuinų, makakų, lemūrų ir geladų elgsena.

Visiems – drambliams, delfinams ir šimpanzėms – būdingas sudėtingas socialinis elgesys, kurį mes dar menkai suprantame. Kadangi gana retai žmonėms pavyksta stebėti natūralią mirtį gamtoje, už didžiąją dalį ne ekspermentiniu būdu gautos informacijos turime būti dėkingi tik greit mąstantiems tyrėjams. Nepaisant to, turimi duomenys rodo, kad žmonės tikrai nėra vieninteliai tam tikru būdu reaguojantys į mirtį, o tokių gyvūnų sąrašas tik plečiasi: naujausi pranešimai teigia, kad žirafos bei viena žvirblių rūšis taip pat gali gedėti.

Tai neleidžia atmesti prielaidos, jog žmogus, būdamas daugeliu aspektų unikalus, vis dėlto kai kuo nesiskiria nuo kitų rūšių, nes ir pats neišvengiamai yra gyvūnas. Galimas daiktas, kad tai yra būdas pagrįsti žmogišką elgesį, kuris susiformavo natūraliai. Gedintis žmogus, saugantis mirusįjį, gali turėti daug daugiau bendro su šimpanze, nei jis pats numano. Svarbiausia, kas mus sieja su gyvūnais, yra netgi ne apeigos, o paprasčiausias bandymas suprasti mirtį.

Kategorija: Gamtos paslaptys | Peržiūros: 1104 | Patalpino: Admin | Reitingas: 0.0/0
Iš viso komentarų: 0
avatar
Nemokami TAVOskelbimai.lt internete be registracijos (per 1 min.)!
SiteMap Visos teisės saugomos | Copyraight © 2013// // TAVOskelbimai.lt - nemokami skelbimai internete.
Į viršų